Dar prieš dešimtmetį daugeliui tėvų atrodė savaime aišku: „Kad vaikas gyvenime prasimuštų, turi baigti universitetą ir dirbti ofise.“ Dabar šį scenarijų tyliai, bet užtikrintai ardo Z karta – šiandieniniai 18–28 metų jaunuoliai.
Nauja apklausa JAV parodė, kad net 37 proc. Z kartos kolegijų absolventų sąmoningai renkasi fizinį, „darbininkišką“ darbą – statybas, elektrą, santechniką, gamybą, remontą – vietoj klasikinės biuro karjeros. Dar 42 proc. apskritai dirba arba ruošiasi dirbti vienoje iš amatų / fizinio darbo sričių.
Ir tai ne tik Amerikos reikalas. Europa, įskaitant Lietuvą, jau dabar desperatiškai ieško suvirintojų, elektrikų, statybininkų, mechanikų ir kitų kvalifikuotų meistrų – jie patenka į oficialų ES trūkstamų profesijų sąrašą.
Pažiūrim, kas iš tiesų vyksta, kodėl „mėlynosios apykaklės“ vėl tampa aukso vertės ir kur čia slypi labai realūs pinigai bei saugumas – ypač DI epochoje.
Kokie tai darbai ir kodėl jie staiga tapo madingi?
Apklausose vartojamas terminas „blue-collar“ / „trade jobs“ apima visą spektrą profesijų, kur reikia realaus, fizinio darbo ir konkretaus įgūdžio:
- statyba ir apdaila (mūrininkai, stogdengiai, dažytojai, apdailininkai)
- elektros instaliacija, santechnika, šildymo / vėdinimo sistemos
- suvirintojai, mechanikai, auto meistrai
- gamyklų, vėjo turbinų, saulės elektrinių, liftų, geležinkelių technikai ir pan.
Daliai šių profesijų reikia profesinės mokyklos, daliai – pameistrystės ar kolegijos tipo studijų. Ketverių metų universiteto diplomas – nebūtinas.
JAV duomenys rodo, kad dalis darbininkiškų profesijų uždirba daugiau nei daugelis klasikinių „baltųjų apykaklių“: pavyzdžiui, liftų ir eskalatorių technikų vidutinės metinės pajamos perkopia 100 tūkst. dolerių, elektrikai, vėjo turbinų ar saulės elektrinių montuotojai dažnai uždirba daugiau nei daug biurų darbuotojų.
Europoje ir Lietuvoje vaizdas labai panašus: kvalifikuoti elektrikai, santechnikai, suvirintojai ar apdailininkai neretai uždirba atlyginimus, kurie prilygsta vidutiniam ar jį lenkia – ypač dirbant savarankiškai ar užsienio projektuose. Tuo tarpu Lietuvos vidutinis bruto atlyginimas 2025 m. pradžioje siekė apie 2120 eurų, tad bet kuris amatas, leidžiantis stabiliai pasiekti ar viršyti šį lygį, tampa labai konkurencingu pasirinkimu.
Z karta pavargo nuo senos pasakos: „Diplomas viską išspręs“
Apklausos rodo, kad jauni žmonės skeptiškiau vertina „universitetas = garantuota sėkmė“ formulę. Dalis pagrindinių motyvų:
- Darbo saugumas. Trečdalis Z kartos respondentų mano, kad amatai ir fizinis darbas turi geresnes ilgalaikes perspektyvas ir didesnį saugumą nei biuro karjera.
- Atlyginimas. 27 proc. įsitikinę, kad prekyboje gali uždirbti daugiau, nei dirbdami pagal diplomą.
- Realios galimybės. Apie penktadalis prisipažįsta tiesiog neradę darbo pagal studijuotą specialybę ir todėl persiorientavę į amatus.
Pridėkime prie to studijų paskolas ir brangstantį gyvenimą didmiesčiuose – ir romantizuotas „baltos apykaklės“ paveikslas pradeda stipriai blankti.
Lietuvoje situacija artima: darbo biržų ir darbdavių atstovai jau kelerius metus kartoja tą patį – aukštos kvalifikacijos meistrų trūksta, kai kurioms pozicijoms darbuotojų ieškoma mėnesiais, o jaunimo profesinėse mokyklose vis dar per mažai.
Didysis „slibinas“ – dirbtinis intelektas: ko jis neatims
Dar vienas didelis Z kartos „stop“ universitetinei karjerai – dirbtinio intelekto (DI) bumas.
Karjeros svetainės „Zety“ apklausa parodė, kad 65 proc. Z kartos darbuotojų netiki, jog aukštasis išsilavinimas apsaugos nuo DI atimamų darbo vietų, o 43 proc. jau pakeitė ar koregavo karjeros planus dėl DI.
Iš esmės: jei DI gali atlikti pasikartojančius, analitinius, tekstinius darbus (dalis buhalterijos, teisinių analizių, komunikacijos, klientų aptarnavimo ir t. t.), tai kodėl turėtum investuoti 4–5 metus ir tūkstančius eurų vien tam, kad po studijų konkuruotum su algoritmais?
Toje pačioje apklausoje ketvirtadalis jaunų žmonių teigė, kad dirbtiniam intelektui mažiausiai tikėtina pakeisti būtent darbininkiškus, fizinius darbus. Ir jie turi argumentų:
- vamzdžio nepakeis DI – kažkas turi atvykti ir jį realiai sutaisyti;
- kabelio nepaklos, mūro nepastatys ir stogo neperdengs algoritmas – tai fizinės rankos;
- DI gali padėti planuoti, matuoti, projektuoti, bet realus darbas ant stogo, bokštelio ar cecho – žmogaus rankose.
Kitaip tariant, Z karta gana racionaliai mąsto: jei jau rinktis karjerą, tai tokią, kurią sunkiausia automatizuoti.
Europa ir Lietuva: meistrų trūksta jau šiandien, ne „kada nors“
Europos užimtumo tarnybų tinklo (EURES) trūkstamų profesijų sąrašas skamba kaip ilgas amatų katalogas: suvirintojai, elektrikai, statybininkai, sunkvežimių vairuotojai, mechanikai, metalo apdirbimo specialistai – visų jų nuolat trūksta daugelyje ES valstybių.
Lietuva – ne išimtis. „Skill shortages“ analizė rodo, kad mūsų šalyje darbuotojų stinga:
- statybose ir inžinerijoje,
- gamyboje ir metalo apdirbime,
- transporto ir logistikos sektoriuje,
- dalyje energetikos ir techninės priežiūros sričių.
Tai reiškia labai paprastą dalyką:
jaunas žmogus, kuris šiandien renkasi, pavyzdžiui, elektriką, suvirintoją, šildymo / vėdinimo specialistą, auto mechaniką ar santechniką, turi visai solidžią tikimybę:
- nesukti galvos, ar apskritai ras darbą;
- greičiau „iššokti“ į padorų atlyginimą;
- turėti realų derybinį svorį (kai tavęs trūksta, su tavimi elgiamasi kitaip).
Kaip tai keičia lietuvišką „kolegija ar profesinė“ dilemą?
Daugelis tėvų ir pačių abiturientų vis dar gyvena pagal seną naratyvą: „profkė – tiems, kuriems neišeina mokslai“. Deja, tokia logika šiandien dirba prieš jauną žmogų.
Ką rodo nauja realybė:
- Profesinė mokykla ar pameistrystė nebėra „atsarginis variantas“.
Tai gali būti tiesiog tiesiausias kelias į gerai apmokamą ir saugią specialybę – be studijų paskolų ir ketverių metų ant universiteto suolų, nežinant, ar po to kas nors tavęs lauks. - Universitetas vis dar reikalingas – bet ne „šiaip dėl diplomo“.
Jei tavo tikslas – gydytojas, inžinierius, mokslininkas, architektas, programuotojas – be diplomo neišsisuksi. Bet eiti į bet kokią programą vien todėl, kad „visi eina“, šiandien yra prabanga. - Didžiausia klaida – „atidėti sprendimą“ ir tikėtis, kad rinka susitvarkys pati.
Jei jaunas žmogus renkasi studijas, kurios neturi aiškios paklausos, nenuostabu, kad po ketverių metų jis stoja į tą pačią eilę, kurioje jau dabar stovi šimtai panašaus profilio absolventų.
Ką turėtų įvertinti Z kartos atstovas Lietuvoje – praktiškai
Jei esi 11–12 klasėje, studijuoji arba galvoji keisti karjerą, verta ramiai atsisėsti su popieriaus lapu ir užduoti sau kelis nepatogiai sąžiningus klausimus:
- Kas man iš tiesų patinka – dirbti su žmonėmis, skaičiais, tekstais ar daiktais?
Jei mielai tvarkai, remontuoji, lipdai, ardyti daiktus tau įdomu – tai ne „žemesnė“ savybė. Tai realus talentas. - Ką „mano profesija“ realiai daro visą dieną?
Pažįsti bent vieną žmogų, kuris tuo dirba? Ką jo darbas reiškia praktiškai, o ne gražiuose aprašymuose? - Kiek laiko užtruks, kol pradėsi uždirbti tiek, kad galėtum gyventi savarankiškai?
Lygink ne tik pradinį, bet ir 5–10 metų horizontą. Amatai dažnai leidžia gana greitai pasiekti padorų lygį, o įgijus vardą – uždirbti itin gerai. - Ar mano pasirinktas kelias yra tarp tų, kuriems labiausiai gresia automatizacija?
Jei taip, ar turi „planą B“? Jei ne – gal verta pažiūrėti į profesiją, kuriai reikia tiek galvos, tiek rankų.
Tėvams: ką daryti, jei vaikas „nori į profkę“, o jums dėl to neramu
Čia verta atskirti ambiciją nuo stereotipų.
- Jei vaikas nori stoti į gerą profesinę mokyklą tapti elektriku, suvirintoju, mechaniku, konditeriu, kirpėju, vėjo turbinų techniku – tai ne „mažesni“ tikslai, o labai realus kelias į savarankišką gyvenimą.
- Europa jau šiandien konkuruoja dėl tokių žmonių – ES dokumentuose įrašyta, kad kvalifikuotų meistrų trūkumas tampa rimta kliūtimi ekonomikos augimui.
- Kuo labiau tėvai bando „numušti“ tokį pasirinkimą frazėmis „nieko nepasieksi“, tuo didesnė rizika, kad vaikas vėliau visiškai praras motyvaciją mokytis – ir universitete, ir profesinėje.
Jei labai norisi „saugumo pojūčio“, galima derinti: pirmiausia profesinė / pameistrystė, o vėliau – kolegija ar universitetas toje pačioje srityje (inžinerija, energetika, technologijos). Tokie žmonės darbo rinkoje dažnai patys stipriausi: jie supranta ir teoriją, ir realų gyvenimą.
Kur čia valstybės interesas?
Lietuvai tai – ne tik individualių karjeros pasirinkimų klausimas, bet ir labai konkretus ekonomikos išlikimo reikalas.
- Trūkstamų profesijų sąrašai rodo, kad be kvalifikuotų meistrų stringa statybos, gamyba, energetikos projektai, žaliasis kursas.
- Vidutinis atlyginimas auga, bet jei neturime, kas fiziškai įgyvendina projektus, rizikuojame tapti vien „biurų ekonomika“ – priklausoma nuo užsienio užsakymų ir lengvai pažeidžiama krizėms.
- Profesinis mokymas ir pameistrystė Lietuvoje dar turi didelį neatskleistą potencialą: modernios bazės, bendri projektai su verslu, stipendijos, realūs apmokami praktikos modeliai galėtų padaryti šias programas tokias pat patrauklias, kaip ir geriausios universitetinės studijos.
Kitaip tariant, kuo mažiau žiūrėsime į „darbininkiškus“ darbus pro nosį, tuo daugiau šansų turėsime turėti šalį, kuri ne tik „konsultuoja“, bet ir stato, gamina, remontuoja, prižiūri ir modernizuoja.
Apibendrinant: Z karta nėra „tingi“ – ji tiesiog daro šaltą skaičiavimą
Jei žiūrėsime be romantikos, Z karta elgiasi gana pragmatiškai:
- DI drumsčia ofisinių profesijų vandenis;
- ketverių metų studijos be aiškaus plano – brangus loterijos bilietas;
- o amatai ir fizinis darbas siūlo tai, ko labiausiai trūksta: stabilų poreikį, gerą atlyginimą ir aiškiai apčiuopiamą rezultatą.
Lietuvoje šita tendencija dar tik įsibėgėja, bet visi signalai – nuo ES trūkstamų profesijų sąrašų iki realių skelbimų darbo portaluose – rodo tą patį: meistras, kuris moka savo amatą, artimiausiais dešimtmečiais bus vienas geidžiamiausių šalies „startuolių“, nesvarbu, ar jis dirbs su skaitmeninėmis sistemomis, ar su tikromis plytomis ir vamzdžiais.
