Kamanės dažnai atrodo kaip mieli, pūkuoti ir šiek tiek nerangūs vabzdžiai, lėtai dūzgiantys tarp žiedų. Tačiau už šios ramios išvaizdos slepiasi tikri gamtos inžinieriai. Kamanės geba skaityti gėlių elektrinius laukus, orientuotis pagal kvapus, dirbti kaip gyvi vibratoriai ir net išgyventi po vandeniu, jei yra žiemos miego būsenoje.
Jos gyvena trumpai, bet per vieną sezoną spėja padaryti neįtikėtinai daug. Be kamanių daugelio augalų apdulkinimas būtų kur kas prastesnis, o kai kurios kultūros šiltnamiuose tiesiog neduotų tokio derliaus. Štai šeši faktai apie kamanes, kurie parodo, kad šie vabzdžiai yra daug įdomesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
1. Kamanės turi tikrą rytinę „žadintuvo“ sistemą
Kamanių šeimoje viskas vyksta pagal gana aiškią tvarką. Darbininkėms reikia greitos energijos, todėl jos dažniausiai minta nektaru. Motinėlei svarbios žiedadulkės, nes jose daug baltymų, reikalingų palikuonims.
Tačiau įdomiausia yra tai, kas vyksta rytais. Kamanės, kaip ir daugelis vabzdžių, labai priklauso nuo temperatūros. Kai lizdas atvėsta, lervoms ir visai šeimai reikia šilumos. Todėl viena iš kamanių pradeda intensyviai vibruoti raumenimis.
Iš šalies tai gali atrodyti kaip garsus rytinis dūzgimas. Tačiau iš tikrųjų ji ne šiaip „triukšmauja“. Tokiu būdu kamanė sušildo lizdą, o kartu pažadina kitas šeimos nares. Tai tarsi gyvas šildytuvas ir žadintuvas viename.
Anksčiau buvo manoma, kad tokią „budėtoją“ paskiria motinėlė. Dabar aiškėja, kad tai labiau susiję su konkrečių kamanių aktyvumu ir jų vaidmeniu kolonijoje. Bet kuriuo atveju vaizdas įspūdingas: kol mes rytais spaudžiame žadintuvo mygtuką, kamanės savo dieną pradeda nuo darbo lizdo šildymo režimu.
2. Kamanės apdulkina augalus taip, kaip bitės negali
Daugelis žino, kad bitės renka nektarą ir apdulkina augalus. Tačiau kamanės turi ypatingą techniką, kuri vadinama vibraciniu apdulkinimu.
Kai kurių augalų žiedadulkės yra tarsi užrakintos labai siaurose dulkinėse. Paprastai jos neišbyra lengvai, todėl įprastoms bitėms pasiekti jas sunku. Taip elgiasi, pavyzdžiui, pomidorai, baklažanai, spanguolės ir kai kurie kiti augalai.
Kamanė nutupia ant žiedo, sugriebia jį ir pradeda labai stipriai vibruoti. Jos kūnas sukuria tokį virpėjimą, kad žiedadulkės tiesiog iššaunamos lauk. Būtent todėl šiltnamiuose kamanės specialiai auginamos ir laikomos šalia pomidorų ar kitų kultūrų.
Tai viena priežasčių, kodėl yra ne tik bitininkystė, bet ir kamanių auginimas. Jos nėra laikomos dėl medaus, nes jo pagamina nedaug. Pagrindinė jų vertė – apdulkinimas.
Jeigu šiltnamyje girdite stiprų, žemą, beveik vibruojantį kamanių dūzgimą, tai nebūtinai skrydis. Labai gali būti, kad kamanė tuo metu dirba kaip mažas gyvas pneumatinis kūjis, išlaisvinantis žiedadulkes iš žiedo.
3. Kamanės mato pasaulį kitaip nei mes
Žmogui gėlė gali atrodyti tiesiog geltona, violetinė ar balta. Kamanė mato visai kitą vaizdą. Jos akys jautrios ultravioletinei šviesai, kurios mes nematome.
Daug gėlių kamanėms atrodo ne kaip vientisos spalvos žiedai, o kaip aiškūs nusileidimo takai su ženklais, rodančiais, kur yra nektaras. Tai tarsi gamtos sukurta navigacinė sistema.
Tačiau tai dar ne viskas. Kamanės geba jausti gėlių elektrinius laukus. Skraidanti kamanė turi teigiamą krūvį, o žiedas – silpną neigiamą. Kai kamanė artėja prie gėlės, ji gali pajusti, ar elektrinis laukas pasikeitęs.
Jeigu žiedą neseniai aplankė kita kamanė ar bitė, jo elektrinis laukas kurį laiką būna pakitęs. Tai kamanėms yra svarbus signalas: galbūt nektaras jau išgertas ir neverta gaišti laiko.
Taip kamanės taupo energiją. Jos neatsitiktinai skraido nuo žiedo prie žiedo, o nuolat renka informaciją apie aplinką. Jos mato spalvas kitaip, jaučia laukus, įsimena kvapus ir renkasi ekonomiškiausią maršrutą.
4. Jos gali rasti kelią namo net iš didelio atstumo
Iš pirmo žvilgsnio kamanės atrodo nerangios. Jos didelės, pūkuotos, garsiai dūzgia ir kartais skrenda taip, lyg vos valdytų kūną. Tačiau iš tiesų jos yra puikios skraidytojos ir navigatorės.
Kamanės gali nuskristi kelis kilometrus nuo lizdo ir vis tiek rasti kelią atgal. Tam jos naudoja orientyrus, kvapus ir aplinkos vaizdą. Jos įsimena kraštovaizdį, gėlių vietas, kvapų takus ir lizdo aplinką.
Kamanėms skrydis nėra chaotiškas blaškymasis – tai nuolatinis maršruto planavimas. Jos turi taupyti energiją, nes jų gyvenimas trumpas, o darbų labai daug. Reikia rinkti maistą, apdulkinti augalus, grįžti į lizdą ir palaikyti visos kolonijos gyvenimą.
Įdomu ir tai, kad kai kurios kamanės geba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų. Tyrimuose su Alpių rūšimis jos buvo laikomos slėgio kameroje, imituojant didelį aukštį. Paaiškėjo, kad jos gali skristi net esant sąlygoms, atitinkančioms labai didelį aukštį virš jūros lygio.
Tokiose sąlygose, kur žmogui jau sunku kvėpuoti, kamanė tiesiog keičia sparnų judesių amplitudę ir toliau skrenda. Tai dar kartą parodo, kad jų „nerangumas“ yra apgaulingas.
5. Žiemojančios kamanių motinėlės gali išgyventi po vandeniu
Vienas netikėčiausių faktų apie kamanes susijęs su vandeniu. Įprasta kamanė, atsidūrusi baloje ar vandens statinėje, greitai nusilpsta ir gali nuskęsti. Todėl jei pamatote besikapanojančią kamanę, ją verta ištraukti ant sauso paviršiaus.
Tačiau su žiemojančiomis motinėlėmis situacija kitokia. Mokslininkai pastebėjo, kad žiemos miego būsenoje esančios kamanių motinėlės gali ištverti net kelias dienas po vandeniu.
Tai paaiškėjo gana netikėtai, kai laboratorijoje konteineriai su žiemojančiomis motinėlėmis buvo užlieti vandeniu. Iš pradžių atrodė, kad vabzdžiai žuvo, tačiau nuleidus vandenį dalis jų buvo gyvos.
Žiemojanti motinėlė patenka į labai gilią medžiagų apykaitos sulėtėjimo būseną. Tokiu metu jai reikia daug mažiau deguonies, o organizmas gali išgyventi sąlygas, kurios aktyviai kamanei būtų pražūtingos.
Tai svarbu gamtoje. Pavasariniai potvyniai, tirpsmo vanduo ir užlietos žemės ertmės gali kelti didelį pavojų vabzdžiams, kurie žiemoja dirvoje. Gebėjimas ištverti užliejimą padeda kamanėms išgyventi ir pradėti naują koloniją pavasarį.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kamanės yra vandens vabzdžiai. Ši savybė būdinga būtent žiemojančioms motinėlėms. Darbininkei kamanėms vanduo vis tiek yra pavojingas.
6. Kamanės gyvena trumpai, bet jų gyvenimas labai intensyvus
Kamanių gyvenimas yra trumpas ir griežtai susietas su metų laikais. Pavasarį iš žiemos miego pabunda jaunos motinėlės. Kiekviena jų viena turi rasti tinkamą vietą lizdui, pradėti dėti kiaušinėlius, auginti pirmąsias darbininkes ir sukurti visą koloniją.
Vasarą darbininkės nuolat renka nektarą ir žiedadulkes, prižiūri lizdą, maitina lervas, reguliuoja temperatūrą ir apdulkina augalus. Jų dienos labai intensyvios, o laiko nedaug.
Rudenį dauguma kolonijos narių žūsta. Žiemą išgyvena tik jaunos apvaisintos motinėlės, kurios įsirausia į žemę ir laukia pavasario. Tada ciklas prasideda iš naujo.
Todėl kamanės gyvena tarsi skubėdamos. Jos turi per vieną šiltą sezoną padaryti viską: sukurti šeimą, išauginti naują kartą ir pasiruošti kitam pavasariui.
Jos taip pat moka spręsti problemas. Kamanės gali graužti augalų lapus ar pumpurus, skatindamos greitesnį žydėjimą, kai trūksta maisto. Jei perkaista skrydžio metu, jos gali naudoti skysčio lašelį burnoje ir vėsintis garavimu. Tokios smulkmenos rodo, kad šie vabzdžiai nėra vien instinktų mašinos – jie geba prisitaikyti prie kintančių sąlygų.
Kodėl kamanes verta saugoti?
Kamanės nėra agresyvios. Jos gali įgelti, jei yra stipriai trikdomos ar ginasi, tačiau paprastai žmonių vengia ir užsiima savo darbu. O tas darbas mums labai naudingas.
Jos apdulkina laukinius augalus, sodų kultūras, daržoves ir uogas. Be jų daugelis ekosistemų būtų skurdesnės, o derlius – mažesnis.
Kamanėms galima padėti labai paprastai: nenaudoti nereikalingų pesticidų, palikti sode žydinčių augalų, nesunaikinti visų laukinių kampų, pasirūpinti, kad vandens talpose būtų šakelė ar akmuo, ant kurio vabzdys galėtų išlipti.
Kamanės atrodo mielos, bet jų svarba daug didesnė nei graži išvaizda. Jos yra apdulkintojos, navigatorės, vibracijos specialistės, šilumos gamintojos ir mažos gamtos strategės.
Kitą kartą išgirdę žemą kamanių dūzgimą prie žiedų, prisiminkite: prieš jus ne šiaip pūkuotas vabzdys, o vienas iš protingiausių ir naudingiausių mažųjų vasaros darbininkų.
