Švedijoje prie daugelio paplūdimių atvažiuoji, pastatai automobilį ir eini prie vandens. Paprastai, be programėlių, zonų, laikmačių ir jausmo, kad dar nespėjai pamatyti jūros, o jau turi susimokėti. Lietuvoje viskas dažnai kitaip. Pajūris pas mus vis dažniau prasideda ne nuo smėlio ar bangų, o nuo mokamos aikštelės.
Švedijoje paplūdimys atrodo kaip žmonėms skirta vieta
Švedijoje prie vandens dažnai jautiesi paprastai. Yra aikštelė, yra takas iki paplūdimio, dažnai yra tualetas, šiukšliadėžės, suoliukai, kartais persirengimo vieta. Ir visa tai nebūtinai reiškia, kad turi susimokėti už kiekvieną valandą.
Būtent tas paprastumas labiausiai ir krenta į akis. Atvažiuoji ne kaip klientas, o kaip žmogus, kuris nori pabūti gamtoje. Niekas nesukuria įspūdžio, kad jūra, ežeras ar paplūdimys yra paslauga, prie kurios dar reikia nusipirkti teisę prieiti.
Žinoma, ir Švedijoje yra taisyklių. Negali statyti automobilio bet kur, negali niokoti gamtos, negali elgtis taip, lyg vieša vieta priklausytų tik tau. Tačiau pati nuotaika kitokia. Ten labiau jaučiasi mintis, kad gamta yra visiems, o ne tik tiems, kurie susimokėjo už patogiausią stovėjimo vietą.
Lietuvoje pajūris per dažnai tampa mokama zona
Lietuvoje nuvažiavus prie jūros dažnai pirmas praktinis klausimas būna ne „kur gražiau nueiti“, o „kur čia galima pastatyti automobilį ir kiek kainuos“. Reikia ieškoti ženklo, zonos, programėlės, mokėjimo automato ar tikrinti, ar nesibaigė apmokėtas laikas.
Tai labai pakeičia poilsio jausmą. Atrodo, kad jūra dar ta pati, smėlis tas pats, vėjas tas pats, bet visa patirtis apdėta mažais mokesčiais ir ribojimais. Atvažiuoji trumpam pasivaikščioti, bet vis tiek turi galvoti apie laiką. Atvažiuoji su vaikais, daiktais, rankšluosčiais, užkandžiais, bet pirmiausia sprendi parkavimo reikalą.
Ypač nemalonu, kai mokama beveik visur, kur žmonėms realiai patogu prieiti prie paplūdimio. Tada susidaro įspūdis, kad paprastas poilsis prie jūros tampa ne vieša galimybe, o dar viena sezono paslauga.
Ir čia kalba ne apie tai, kad viskas turi būti be taisyklių. Kalba apie tai, kad prieiga prie gamtos neturėtų jaustis kaip nuolatinis apmokestinimas.
Mokestis labiausiai erzina tada, kai nematai už ką moki
Jeigu žmogus susimoka už parkavimą, jis natūraliai tikisi bent jau aiškios naudos: tvarkingos aikštelės, normalaus privažiavimo, švarių tualetų, šiukšliadėžių, patogių takų, saugumo, aiškios informacijos.
Tačiau Lietuvoje neretai jausmas toks, kad mokestis yra, o patogumo – ne tiek jau daug. Aikštelės gali būti perpildytos, vietų trūksta, prieigos ne visada patogios, o infrastruktūra ne visada atrodo verta to, ką žmonės sumoka per sezoną.
Tada parkavimo mokestis pradeda atrodyti ne kaip tvarkos priemonė, o kaip būdas surinkti pinigus iš žmonių, kurie vis tiek neturi daug pasirinkimo. Juk jei nori prie jūros, ypač su šeima ar iš kito miesto, automobilis dažnai nėra prabanga. Tai paprasčiausias būdas atvažiuoti.
Ne visi gali patogiai atvykti viešuoju transportu. Ne visi gyvena šalia dviračių tako. Ne visi gali nueiti kelis kilometrus su mažais vaikais, vežimėliu ar daiktais. Todėl kai sakoma „nestatykite arti, važiuokite kitaip“, tai ne visada skamba realistiškai.
Švediškas paprastumas parodo, ko Lietuvoje trūksta
Švedijoje mane labiausiai stebina ne tai, kad daug kur gali pastatyti automobilį nemokamai. Labiausiai stebina pats požiūris. Atrodo, kad vieša vieta suplanuota taip, kad žmogui būtų patogu ja naudotis.
Ten nereikia kiekviename žingsnyje jaustis, kad kažkas tuoj pareikalaus susimokėti. Jei vieta skirta poilsiui, ji ir atrodo kaip poilsio vieta. Jei yra paplūdimys, prie jo dažnai yra paprastas privažiavimas. Jei yra aikštelė, ji nebūtinai paversta dar viena apmokestinta zona.
Lietuvoje kartais atrodo, kad pirmiausia galvojama, kaip sureguliuoti, apriboti ir apmokestinti, o tik paskui – kaip žmogui iš tikrųjų patogiai pasiekti gamtą. Dėl to ir atsiranda tas skirtumas. Švedijoje jautiesi laukiamas. O čia, mūsų lietuvėlėje kartais jautiesi kaip vairuotojas, kurį reikia apmokestinti dar prieš jam tampant poilsiautoju.
Tai nėra vien parkavimo klausimas. Tai požiūrio į žmogų klausimas.
Taip, srautus reikia reguliuoti, bet ne viską paversti rinkliava
Lietuvos pajūris trumpas, žmonių vasarą daug, o automobilių srautai tikrai kelia problemų. Niekas nenori chaoso, automobilių ant žolės, užstatytų įvažiavimų ar sugadintų kopų. Tvarka būtina.
Bet tvarka nebūtinai turi reikšti mokestį už kiekvieną patogesnę vietą. Galima daryti daugiau nemokamų aikštelių toliau nuo paplūdimio. Galima riboti stovėjimo laiką, bet ne iškart apmokestinti. Galima įrengti patogius takus, sezoninius autobusus, dviračių stovus, aiškias zonas šeimoms ir vietiniams.
Svarbiausia – galvoti ne tik kaip surinkti mokestį, bet kaip padaryti, kad žmogus be streso pasiektų jūrą. Nes dabar kartais atrodo, kad problema sprendžiama paprasčiausiu būdu: pastatome ženklą, įvedame zoną, žmogus susimoka.
Tokiu būdu gal ir surenkama pinigų, bet prarandamas paprastas dalykas – jausmas, kad pajūris yra visų.
Jūra neturėtų prasidėti nuo programėlės
Man atrodo, kad čia ir yra svarbiausias skirtumas. Švedijoje prie paplūdimio dažnai išlipi iš automobilio ir tiesiog eini prie vandens. Lietuvoje dažnai pirmiausia išsitrauki telefoną, ieškai zonos, moki už laiką ir tik tada gali atsipalaiduoti.
Gal kažkam tai smulkmena. Bet tokios smulkmenos ir sukuria visą poilsio patirtį. Jeigu žmogus prie jūros atvažiuoja pailsėti, jam nesinori pradėti nuo mokesčių, baudų baimės ir klausimo, kiek dar liko apmokėto laiko.
Jūra yra viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus turėtų jaustis laisvai. Ne bet kaip, ne chaotiškai, ne be atsakomybės, bet laisvai. Be jausmo, kad net trumpas sustojimas prie vandens turi būti apmokestintas.
Švedijoje tas laisvės jausmas prie paplūdimių dar juntamas. Lietuvoje jis per dažnai pasimeta tarp parkavimo ženklų, zonų ir rinkliavų. Ir kol taip bus, klausimas liks paprastas: kodėl kitur žmogui leidžiama tiesiog atvažiuoti prie vandens, o pas mus jis pirmiausia turi susimokėti?
