Astronomijos pasaulyje retai pasitaiko akimirkų, kai vienas stebėjimas priverčia rimtai suabejoti tuo, kas atrodė beveik neginčijama. Tačiau būtent taip nutiko po to, kai buvo užfiksuotas neįprastai stiprus signalas iš kosmoso, trukęs ne kelias sekundes ar minutes, o ištisas septynias valandas.
Šis įvykis buvo priskirtas gama spindulių pliūpsniams – vieniems energingiausių reiškinių visatoje. Paprastai jie trunka labai trumpai: nuo kelių milisekundžių iki kelių minučių. Net „ilgieji“ pliūpsniai retai peržengia valandos ribą. Todėl septynias valandas trukęs signalas tapo tikru galvosūkiu.
Reiškinys, kurį pirmiausia aptiko ne astronomai
Paradoksalu, bet gama spindulių pliūpsniai buvo atrasti visai ne siekiant tyrinėti visatą. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV kariniai palydovai, sukurti branduolinių bandymų stebėjimui, užfiksavo paslaptingus didelės energijos blyksnius. Tik vėliau paaiškėjo, kad jų šaltinis – ne Žemė, o tolimas kosmosas.
Per kelis dešimtmečius mokslininkai suformavo gana aiškią šių reiškinių kilmės schemą. Dauguma gama pliūpsnių siejami su masyvių žvaigždžių kolapsu arba neutroninių žvaigždžių susiliejimu. Abi situacijos lemia trumpą, bet milžinišką energijos išsiskyrimą.
Tačiau naujasis signalas neatitiko nė vieno klasikinio scenarijaus.
GRB 250702B – signalas, kuris netilpo į rėmus
Įvykis, pažymėtas GRB 250702B, buvo užfiksuotas kelių kosminių observatorijų. Tyrėjai pirmiausia atkreipė dėmesį į keistą struktūrą: ne vieną blyksnį, o kelis galingus impulsus, sklindančius iš tos pačios dangaus vietos.
Dar labiau nustebino trukmė. Detali duomenų analizė parodė, kad energijos emisija tęsėsi apie septynias valandas. Tai kelis kartus viršijo ankstesnius rekordus.
Problema akivaizdi: dabartiniai modeliai nenumato tokio ilgo ir stabilaus gama spinduliuotės šaltinio.
Naujas paaiškinimas – juodoji skylė ir helio žvaigždė
Vienas labiausiai aptarinėjamų scenarijų susijęs su itin specifine žvaigždžių evoliucijos stadija. Pagal šią hipotezę, mažesnės masės juodoji skylė gali sąveikauti su helio žvaigžde – objektu, kuris jau neteko išorinių vandenilio sluoksnių.
Kai tokia žvaigždė plečiasi, juodoji skylė gali patekti į jos išorinį apvalkalą. Prasideda intensyvus medžiagos kritimas į juodąją skylę, o kartu – milžiniškas energijos išsiskyrimas. Skirtingai nei staigus kolapsas ar susidūrimas, šis procesas gali trukti daug ilgiau.
Būtent tokia ilgalaikė „maitinimo fazė“ teoriškai galėtų paaiškinti septynių valandų trukmės gama spinduliuotę.
Kodėl tokių signalų beveik nematome
Jei šis modelis teisingas, kyla natūralus klausimas: kodėl tokie reiškiniai tokie reti? Astronomai pateikia dvi pagrindines versijas.
Pirmoji – realus retumas. Juodosios skylės ir helio žvaigždės kombinacija reikalauja labai specifinių sąlygų. Antroji – stebėjimo apribojimai. Dauguma teleskopų optimizuoti trumpiems, itin ryškiems impulsams. Ilgesni, lėčiau kintantys signalai gali likti nepastebėti arba būti neteisingai interpretuoti.
Atranka, kuri atveria naujus klausimus
GRB 250702B jau dabar laikomas vienu įdomiausių pastarųjų metų stebėjimų. Jis ne tik praplėtė rekordų lenteles, bet ir priminė nemalonią, tačiau moksliškai itin vertingą tiesą: visata vis dar geba pateikti siurprizų, kurie netelpa į mūsų teorinius rėmus.
Kiekvienas toks signalas – tai ne tik sensacija, bet ir kvietimas iš naujo įvertinti tai, ką manėme suprantantys apie žvaigždžių mirtį, juodųjų skylių augimą ir ekstremalią fiziką kosmose.
Šaltinis: https://nova.rs/magazin/nauka/astronomi-su-snimili-snazan-signal-iz-svemira-koji-je-trajao-sedam-sati-konacno-otkrili-o-cemu-je-rec/
