Kai kalbame apie vandenynus, dažniausiai įsivaizduojame mėlynus plotus planetos paviršiuje. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad tikroji vandens istorija gali slypėti gerokai giliau — ten, kur žmogus niekada nepasieks.
Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi tūkstančių seisminių stočių duomenimis, rado įrodymų, kad maždaug 700 kilometrų gylyje gali egzistuoti milžiniškas, mantijoje „paslėptas“ vandens rezervuaras. Ir tai visiškai pakeičia mūsų supratimą apie planetą.
Vanduo, kuris ne teka — o įsiurbtas į uolienas
Tyrimas atliktas analizuojant daugiau nei 500 žemės drebėjimų metu užfiksuotas seismines bangas. Duomenis rinko apie du tūkstančius seismografų visame pasaulyje.
Rezultatai parodė, kad tai nėra požeminė jūra ar ežeras. Vanduo yra įstrigęs minerale ringvudite, kuris formuojasi esant milžiniškam slėgiui mantijos pereinamojoje zonoje.
Ši medžiaga veikia lyg kempinė: vandens molekulės įsiterpia į kristalinę struktūrą ir sudaro milžiniškus, vandeniu prisotintus plotus.
Seisminės bangos „išdavė“ paslaptį
Mokslininkai pastebėjo, kad vandeningose zonose seisminės bangos juda lėčiau. Sudarytas šių anomalijų žemėlapis atskleidė, kad Žemės gelmėse gali būti didžiuliai su vandeniu susiję regionai.
Tyrimo vadovas Stevenas Jacobsenas (Šiaurės Vakarų universitetas) teigia: ši informacija sustiprina hipotezę, jog dalis Žemės vandens atsirado iš vidaus, o ne atkeliavo tik iš kosmoso kartu su meteoritais.
Toks rezervuaras galėtų paaiškinti ir tai, kodėl pasaulinio vandenyno tūris išlieka stabilus milijonus metų.
Vandens kelias gali būti daug ilgesnis, nei manėme
Tyrimas leidžia manyti, kad Žemėje egzistuoja giluminis vandens ciklas.
Vanduo gali:
- kartu su vandenyno pluta grimzti į mantiją subdukcijos zonose,
- būti „saugomas“ mineraluose,
- o vėliau dalis jo grįžta į paviršių per vulkaninę veiklą.
Tai reiškia, kad mūsų planeta — ne tik paviršinių vandenų pasaulis. Ji nuolat „kvėpuoja“ vandeniu ir iš vidaus.
Ne naujas šaltinis, o atsakymas į seną mįslę
Nors terminas „paslėptas vandenynas“ skamba intriguojančiai, mokslininkai pabrėžia:
tai ne vanduo, kurį būtų galima išgauti.
Esant tokiam slėgiui ir temperatūrai, jis visai kitokios būsenos ir nepasiekiamas jokiomis dabartinėmis technologijomis.
Tikroji atradimo vertė — tai, kad jis paaiškina, kodėl Žemėje taip ilgai išliko vanduo ir gyvybei palankios sąlygos.
Tyrimai tęsis
Mokslininkai planuoja išplėsti seisminius stebėjimus į kitus regionus. Tikslas — išsiaiškinti, ar ringvuditu prisotintas vanduo yra viso pasaulio reiškinys, ar labiau susikoncentravęs tam tikrose vietose.
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Science“, o pats atradimas jau vadinamas vienu reikšmingiausių pastarųjų metų geologijoje.
