Šiuolaikiniai paaugliai dažnai nesupranta frazių, kurios buvo įprastos 80-aisiais ir 90-aisiais gimusiems žmonėms. Šios išraiškos šiandien sukelia šypseną ir nostalgiją vyresnei kartai, nes jos siejamos su kasdieniu gyvenimu ir to meto ypatumais.
Kiekviena karta turi savo unikalią kalbą, išraiškas ir posakius, kurie atsiranda dėl socialinių, ekonominių ir technologinių sąlygų. 80-ųjų ir 90-ųjų kartos gyvenimas buvo visiškai kitoks nei šiandien – be išmaniųjų telefonų, interneto ir socialinių tinklų. Todėl natūralu, kad daugelis to meto posakių šiandien atrodo keisti ar net nesuprantami.
„Jie buvo išmesti iš parduotuvių! Pirkite!”
Viena iš tokių frazių yra „Jie buvo išmesti iš parduotuvių! Pirkite!” Ši išraiška atsirado posovietinio deficito metu, kai naujos prekės parduotuvėse buvo retos. Žodis „išmesta” reiškė, kad lentynose pagaliau atsirado deficitinė prekė, tačiau jos kiekis buvo ribotas.
Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, 90-ųjų pradžioje parduotuvių lentynos dažnai buvo tuščios. Žmonės stovėdavo eilėse valandų valandas, kai išgirsdavo, kad parduotuvėje „išmetė” cukraus, miltų, mėsos ar kitų būtinų produktų. Žodis „išmesti” čia reiškia ne išvežti, o atvežti, „įmesti” į parduotuvę.
Šiandienos jaunimui tokią frazę sunku suprasti, nes šiandien asortimentas parduotuvėse yra didelis, prekių pasirinkimas milžiniškas, o trūkumo beveik nėra. Jie negali įsivaizduoti, kaip galima džiaugtis paprastu tualetinio popieriaus ar šampūno atsiradimus lentynose.
„Sveiki! Skambinu iš taksofono”
Kita daugeliui pažįstama išraiška yra „Sveiki! Skambinu iš taksofono.” Dešimtajame dešimtmetyje taksofonai buvo gatvės telefonai, kurie dažnai buvo naudojami skambinti namo ar draugams. Žodis „taksofonas” šia prasme jau seniai praeityje, ir šiandien dauguma paauglių šį žodį apskritai nežino.
Lietuvoje taksofonai buvo labai paplitę – jie stovėjo beveik kiekviename mikrorajone, prie parduotuvių, stotelių. Skambinti iš jų reikėdavo specialių žetonų arba monetų. Dažnai tekdavo laukti eilėje, kol kas nors baigs pokalbį. Jei skambinai iš taksofono, būdavo įprasta tai paminėti, nes pokalbis galėjo bet kada nutrūkti, jei baigėsi pinigai.
Šiandien, kai kiekvienas turi asmeninį mobilųjį telefoną su neribotu bendravimu, taksofono sąvoka atrodo lyg iš mokslinės fantastikos filmo apie praeitį. Jaunimas gali tik stebėtis, kaip žmonės išgyveno be galimybės bet kada bet kur paskambinti.
„Persukite juostą atgal arba būsite nubausti bauda”
Vaizdajuosčių grotuvų eroje buvo įprasta frazė: „Persukite juostą atgal arba būsite nubausti bauda.” Vaizdajuosčių parduotuvės leido nuomotis kasetes pateikiant pasą arba grynuosius pinigus kaip užstatą, tačiau jas reikėjo grąžinti atsuktas į pradžią. Jums netgi galėjo būti skirta bauda, jei grąžintumėte vaizdo kasetę jos neatsukę.
Lietuvoje videotekos buvo ypač populiarios 90-ųjų viduryje ir 2000-ųjų pradžioje. Tai buvo gan mėgstama pramoga. Namie turėdavai vaizdajuosčių grotuvą (VCR), įstatydavai kasetę ir žiūrėdavai filmą. Po peržiūros reikėdavo atsukti juostą atgal, paspaudus specialų mygtuką. Tai galėjo užtrukti keletą minučių.
Kai kurios videotekos net turėjo specialius įrenginius, kurie greičiau atsukdavo juostas, ir ėmė papildomą mokestį, jei grąžinai neatsukta kasetę. Šiandien, kai filmai žiūrimi per „Netflix”, „Disney+” ar kitas platformas vienu mygtuko paspaudimu, kasečių persukimas atrodo kaip absurdas.
„Užteks žaisti – kineskopas mirs!”
Ne mažiau reikšminga yra frazė „Užteks žaisti – kineskopas mirs!” Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai daugelis žmonių vaikystę leido su „Dendy” ar „Sega” konsolėmis, tėvai ribojo žaidimų laiką, samprotaudami, kad televizorius suges – „kineskopas mirs”.
Kineskopas – tai elektrovarinė vamzdžio technologija, kuria veikė visi senieji televizoriai. Jie buvo stori, sunkūs ir iš tikrųjų galėjo sugesti, jei veikdavo per ilgai arba rodydavo tą patį statišką vaizdą (pavyzdžiui, žaidimų meniu). Galėjo atsirasti vadinamasis „įdegimas” – kai tam tikras vaizdas įsitvirtina ekrane ir nebeišnyksta.
Šis terminas šiuolaikiniams paaugliams beveik nežinomas, nes šiuolaikiniai televizoriai veikia su LCD, LED ar OLED technologijomis, kurios daug patvaresnės. Baiminimasis, kad televizorius suges nuo žaidimų, šiandien atrodo juokingai.
„IrDA – ateik arčiau!”
2000-ųjų viduryje atsirado frazė, susijusi su IrDA. Atsiradus mobiliesiems telefonams su infraraudonųjų spindulių prievadu, moksleiviai keisdavosi failais – dainomis, nuotraukomis, žaidimais – laikydami telefonus arti vienas kito. Duomenų perdavimas buvo įmanomas tik tada, kai įrenginiai buvo labai arti vienas kito, o tai dabar atrodo neįtikėtinai nepatogu.
Lietuvoje IrDA buvo labai populiarus 2003-2007 metais. Moksleiviai klasėse keisdavosi muzika per pertraukas, laikydami telefonus priešais vienas kitą. Perdavimas būdavo lėtas – viena daina galėjo persiųsti kelias minutes. Bet tai buvo vienintelis būdas dalytis failais be interneto ir be kabelių.
Atsižvelgiant į šiuolaikines technologijas – „Bluetooth”, „Wi-Fi Direct”, debesų saugyklas, „AirDrop” – IrDA atrodo kaip dinozaurų era. Šiandien failai persiųsti akimirksniu, iš bet kurio atstumo, be jokio fizinio sąlyčio.
Kitos nostalgijos frazės
„Atsisėsti ant laido”
Ši frazė reiškė, kad kas nors, skambindamas telefonu, sugadino tavo internetą. Kadangi 90-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje internetas veikė per telefono liniją (dial-up), kai kas nors pakeldavo telefono ragelį namuose, tavo interneto ryšys nutrūkdavo. Tai buvo didelė problema šeimose, kur tik viena telefono linija.
„Perrašyti iš disko ant disko”
Prieš USB atmintukus, išorinių kietųjų diskų ir debesų saugyklų erą, failai buvo perrašomi iš CD ar DVD diskų. Tai užtrukdavo ilgai, diskų reikėdavo saugoti nuo įbrėžimų, o jie dažnai sugedavo.
„Pabelsk į ICQ”
ICQ buvo viena pirmųjų populiariųjų žinučių programų. Žmonės keisdavosi ICQ numeriais (vietoj telefono numerių) ir bendraudavo internetu. Būdingas ICQ garsas „Uh-oh!” pranešdavo apie naują žinutę ir tapo tiesiog legendiniu.
„Palauk, kol užsiloadins puslapis”
Lėtas internetas reiškė, kad tinklalapio užsikrovimas galėjo užtrukti minutes. Žmonės matydavo, kaip paveikslėliai kraunasi eilutė po eilutės, tekstas atsiranda pamažu. Šiandien, kai internetų spartos siekia gigabitų per sekundę, tai neįsivaizduojama.
Technologinė evoliucija ir kalbos pokytis
Šie posakiai išliko kartų, užaugusių permainų ir sparčios technologinės plėtros laikotarpiu, atmintyje. Jauniems žmonėms tai tėra įdomi jų tėvų kasdienybės istorijos dalis. Tačiau šios frazės rodo, kaip drastiškai pasikeitė mūsų gyvenimas per pastaruosius 30 metų.
Kalba visada atspindi visuomenės realybę. Kai technologijos keičiasi, keičiasi ir mūsų žodynas. Daug žodžių, kurie buvo kasdieniai 90-aisiais, šiandien jau nebenaudojami arba įgavo visiškai kitą reikšmę. Ir atvirkščiai – atsirado daugybė naujų terminų, susijusių su socialiniais tinklais, išmaniaisiais telefonais ir skaitmenine kultūra.
Išvada
80-ųjų ir 90-ųjų frazės, kurios šiandien atrodo keistos ar net nesuprantamos jaunimui, yra svarbi mūsų istorijos ir kultūros dalis. Jos primena, kokiame kitokiame pasaulyje gyveno ankstesnės kartos, su kokiomis problemomis susidūrė ir kaip jas sprendė.
Nors šiandienos paaugliams šios frazės gali kelti tik juoką ar nuostabą, verta prisiminti, kad ir jų dabartinė kalba po 30 metų gali atrodyti tokia pat senkolišką. Technologijos tobulėja eksponentine greičiu, ir tai, kas šiandien atrodo normal, rytoj gali tapti istorija.
Galbūt verta kartais pasidalyti šiomis istorijomis su jaunesne karta – ne tik dėl nostalgijos, bet ir tam, kad jie suprastų, kaip greitai keičiasi pasaulis ir kaip svarbu mokytis prisitaikyti prie pokyčių.
