Dar prieš elektroninių kasos aparatų atsiradimą Lietuvos parduotuvėse sklido visai kitoks garsas – ne skenerio pypsėjimas, o sausas, ritmiškas medinių skaitliukų tarškėjimas. Šie skaitliukai buvo būtinas kiekvienos pardavėjos, buhalterės ar sandėlininko darbo įrankis. Šiandien jie kelia malonią nostalgiją, tačiau juose slypi viena paslaptis, kuri daugeliui taip ir liko nepaaiškinta: kodėl viena eilė turėjo tik keturis skaitliukus, o ne dešimt kaip visos kitos?
Šis keistas niuansas niekada nebuvo dekoracija ar atsitiktinumas – tai buvo profesionalams skirta funkcija, savotiškas analoginis „slaptas mygtukas“.
Mediniai skaitliukai – gyvosios aritmetikos laikai
Elektroniniai skaičiuotuvai viską pakeitė per akimirką, bet mediniai skaitliukai turėjo savitą žavesį. Žmonės, kurie dirbo su jais kasdien, net sakydavo, kad su jais „jauti skaičių“, nes kiekvienas skaitliuko perstūmimas buvo sąmoningas, tikslus ir girdimas.
Kodėl jie buvo ypatingi?
- Patvarūs: mediniai, nuo rankų darbo glotnūs, išlaikę dešimtmečius naudojimo.
- Prieinami visur: nuo mažų kaimo krautuvių iki fabriko apskaitos kabinetų.
- Mokykla profesionalams: jauni buhalteriai prieš dirbdami su kalkuliatoriais būdavo „krikštijami“ darbu su skaitliukais – kad suprastų tikrąją matematikos logiką.
Ir, žinoma, parduotuvių pardavėjos buvo tikros šio instrumento virtuozės.
Jų pirštai sklandė taip greitai, kad atrodė, jog skaitliukai skaičiuoja patys. Ritmas, garsas ir tikslumas buvo savotiškas rankų baletas.
Paslaptinga keturių skaitliukų eilė – kam ji iš tikrųjų skirta?
Beveik visuose mediniuose skaitliukuose viena eilutė turėjo tik 4 skaitliukus, nors visose kitose būdavo po 10. Ilgai buvo spėliojama:
- gal tai „kapeikoms“,
- gal dekoracijos dalis,
- gal paprastesnė eilutė pradedantiesiems.
Iš tiesų atsakymas daug įdomesnis.
Tai buvo tarpinė atmintis – toks buferis tarpiniams skaičiavimams
Profesionalai šią eilutę naudodavo kaip savotišką analoginį registrą, skirtą:
- tarpiniams skaičiams sudėti,
- liekanoms laikinai užfiksuoti,
- trupmeninėms dalims perkelti,
- skaičiavimo žingsniams atskirti.
Tai buvo instrumentas tiems, kurie jau perprato skaitliukų logiką.
Paprasti vartotojai šios funkcijos dažnai net nepastebėdavo, o tikrieji meistrai ją naudojo greičiui ir tikslumui pasiekti.
Skaičiavimas buvo girdimas, o ne tik matomas
Skaitliukais dirbantis žmogus klaidą pajusdavo iš garso, nes ritmas iš karto sutrikdavo. Nebuvo klaidos kodo, nebuvo ekrano – tik gyvas skaičių pojūtis. Pardavėja, nė nežiūrėdama, suprasdavo, kur suklydo, ir perstumdydavo skaitliukus iš naujo.
Tai buvo amatas, paremtas:
- lytėjimu,
- klausos pojūčiu,
- motorine atmintimi,
- tikru skaitliavimo supratimu.
Elektroniniai kasos aparatai viską nutraukė staiga
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai parduotuvėse atsirado elektroninės kasos su raudonais skaičiais ekrane, mediniai skaitliukai dingo beveik per vieną naktį.
Be ceremonijų, be padėkų, be atsisveikinimo.
Daugelis jų atsidūrė:
- palėpėse,
- sandėliukuose,
- garažuose,
- vasarnamių lentynose.
Ką iš tikrųjų praradome?
Ne tik įrankį. Mes netekome ryšio su pačiu skaičiaus pojūčiu.
Mediniai skaitliukai primena laikus, kai:
- skaičiavimas buvo procesas, o ne mygtuko paspaudimas;
- tikslumas priklausė nuo žmogaus, ne nuo mikroschemos;
- buvo aišku, kaip gaunamas rezultatas.
Šiandien skaičius atsiranda ekrane, bet dingsta supratimas, kas vyksta „po juo“. Skaitliukai mokė matematikos intuicijos – tokios, kurios kompiuteris niekada neatkartos.
