Kartais didžiausi pokyčiai ateina ne su rėkiančia antrašte, o su vienu „tyliu“ ženklu, kurį pamato tik tie, kas žiūri į dangų profesionaliai. Šį kartą toks ženklas buvo paprasta diagrama vienoje oficialioje svetainėje: tankus, mėlynas ledinio oro žiedas virš Arkties, kuris pradėjo svyruoti anksčiau nei įprasta. Ne truputį. Ne „pamažu“. O taip, kad meteorologai, stebintys modelius, patys pripažįsta – šįkart jie skamba nuoširdžiai nervingai.
Poliarinis sūkurys – tas milžiniškas šaltų stratosferos vėjų „suktukas“, apie kurį paprastai pradedame kalbėti žiemos viduryje – juda anksti. Ir jei prognozės išsipildys, sausio mėnuo kai kuriose vietose gali elgtis ne kaip „įprasta žiema“, o kaip keista, nervinga ir banguojanti ekstremumų serija: šaltis smogia, atsitraukia, vėl grįžta, ir kiekvienas smūgis gali būti stipresnis už ankstesnį.
Kas vyksta virš mūsų galvų ir kodėl tai svarbu čia, ant žemės
Iš pirmo žvilgsnio žemėje viskas gali atrodyti įprasta. Kai kur dienos švelnesnės, kitur jau žvarbios, dangus toks pats, gatvės irgi. Tačiau maždaug 30 kilometrų aukštyje atmosferoje bręsta procesas, kuris dažnai „nusileidžia“ į mūsų kasdienybę su vėlavimu – ne tą pačią dieną, o per kelias savaites, sluoksnis po sluoksnio, kol orai staiga persijungia į režimą, kurį žmonės apibūdina vienu žodžiu: „istorinis“.
Poliarinis sūkurys paprastai yra gana tvarkingas ir stabilus – tarsi ledinis aureolės pavidalo „aptvaras“ aplink Šiaurės ašigalį, laikantis žvarbiausią orą ten, kur jam įprasta būti. Kai jis stabilus, šaltis dažniausiai lieka aukštose platumose, o vidutinėse platumose (ten, kur gyvena didžioji Europos dalis) žiema būna labiau „valdomas chaosas“. Problemos prasideda tada, kai sūkurys išsikraipo, pasislenka arba susilpnėja – tada šaltis gali išsilieti į pietus.
Kaip atrodo retas ankstyvas poslinkis ir kodėl meteorologams tai skamba kaip aliarmas
Palydoviniuose žemėlapiuose ankstyvas poslinkis pradžioje atrodo beveik nekaltai: nedidelis iškraipymas, tarsi besisukantis vilkelis, kuris pradeda krypti. Tačiau sinoptikams laikas yra esminis. Jei toks stiprus, nesuderintas sūkurio elgesys prasideda jau dabar, tai primena timpos atitraukimą – energija kaupiasi ne vienai dienai, o visam periodui.
Galbūt jus sudomins?
Svarbiausia detalė ta, kad energija ne visada iškart „pasimato“ prie žemės. Ji sklinda žemyn per atmosferos sluoksnius, diena po dienos, kol galiausiai pasiekia mūsų orų sistemą ir ją perstumia. Būtent todėl ankstyvas sūkurio „sustirimas“ ar poslinkis dažnai sukelia ne vieną dramatišką įvykį, o kelis šaltus smūgius, kurie grįžta bangomis.
2014-ųjų pamoka ir kodėl šįkart scenarijus gali būti dar klastingesnis
Daugelis prisimena 2014 m. sausį, kai sutrikęs poliarinis sūkurys atnešė itin žvarbų arktinį orą į Šiaurės Ameriką. Tada „poliarinis sūkurys“ iš meteorologų žargono staiga tapo kasdieniu žodžiu, nes žmonės pamatė, kaip greitai šaltis gali paralyžiuoti miestus, infrastruktūrą ir kasdienybę.
Tačiau dabartinės simuliacijos rodo kitokį modelį: vietoj vieno „švaraus“ smūgio galima sulaukti pasikartojančių šalčio bangų, kurios tarsi rikošetu „atšoka“ tarp regionų – vienu metu ar paeiliui paliesdamos Šiaurės Ameriką, Europą ir kai kurias Azijos dalis. Vieni modelių bandymai jau rodė 15–20 °C žemesnę nei įprasta temperatūrą, kuri sausio pradžioje „nusileidžia“ į pietus, tuomet atsitraukia, o vėliau vėl grįžta nauju kritimu. Trajektorija dar kinta – bet pats signalas yra aiškus: galime kalbėti apie nestabilų sausį, kuriame ekstremumai pasirodo ne kartą.
Kodėl sūkurys dabar elgiasi taip keistai
Poliarinį sūkurį maitina temperatūrų kontrastas: užšalusi Arktis prieš švelnesnes vidutines platumas. Kai šis kontrastas pasikeičia, sūkurys gali pradėti svyruoti. Šį sezoną meteorologai išskiria kelis foninius veiksnius, kurie gali „iškreipti“ įprastą balansą: šiltesni vandenynai, užsitęsę didelio masto atmosferos svyravimai ir atkaklūs aukšto slėgio „kupolai“ virš šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies bei šiaurinės Atlanto dalies.
Tokie „kupolai“ atmosferoje veikia tarsi kalnai danguje. Jie siunčia energijos impulsus į stratosferą ir gali stumti sūkurį nuo ašigalio, tempti jį į ovalą arba net „padalinti“ į kelis mažesnius sūkurius. Kai struktūra susilpnėja ar pasislenka, šaltas oras, kuris paprastai lieka įkalintas aukštose platumose, įgauna progą „išsilieti“ į pietus. Būtent tada orų prognozės iš tylių diagramų staiga tampa tuo, ką žmonės pamato savo telefono ekrane.
Ką tai gali reikšti Europai: ne viena banga, o visa serija
Didžiausias pavojus tokiose situacijose yra ne vienas šaltas savaitgalis, o ilgalaikis režimas, kai šaltis grįžta bangomis, o tarp jų būna trumpesnės „pertraukos“, kurios sukuria klaidingą saugumo jausmą. Vieną savaitę atrodo, kad viskas nuslūgo, kitą – vėl smūgis, ir jis jau gali būti stipresnis.
Toks ritmas yra išbandymas ne tik žmonėms, bet ir infrastruktūrai: energijos sistemoms, transportui, logistikai, net sveikatos apsaugai, nes didesni šalčiai reiškia didesnį traumų, peršalimo komplikacijų ir buities avarijų skaičių. Ir čia svarbus niuansas: net jei kažkurioje vietoje šaltis „neužsilaiko“ ilgai, staigūs temperatūrų šuoliai, ledas ir vėjas gali sukurti pavojingas sąlygas greičiau nei žmonės spėja prisitaikyti.
Kaip pasiruošti sausio mėnesiui, kuris gali sugriauti įprastą tvarką
Nėra mygtuko, kuris „išjungtų“ poliarinio sūkurio įvykį. Tačiau yra dalykų, kurie realiai sumažina rizikas ir stresą, ypač jei sausis taps banguojančių šalčių mėnesiu. Esmė paprasta: mąstykite sluoksniais – kūnas, namai, rutina.
Namai: kur dingsta šiluma, kai lauke spaudžia šaltis
Praktiškiausias žingsnis dažnai yra pats nuobodžiausias: pereikite per namus ir sąžiningai pažiūrėkite, kur jūs prarandate šilumą. Tai gali būti tas vienas langas, prie kurio visada „truputį pučia“, durys, kurios niekada iki galo neprisispaudžia, plyšiai prie palangių, net šaltesnė siena už radiatoriaus. Kartais keli sandarinimo sprendimai lemia skirtumą tarp „namuose reikia sėdėti su paltu“ ir „namuose užtenka megztinio“.
Kūnas: šaltis dažnai laimi ne temperatūra, o detalėmis
Šalčiai pavojingi tuo, kad jie pradeda „sugriauti“ kasdienybę mažais būdais: nušąla rankos, sulėtėja reakcija, greičiau pavargstama, o tuomet kyla ir nelaimių tikimybė – nuo paslydimų iki neapgalvotų sprendimų lauke. Todėl verta turėti bent vieną tikrai šiltą lauko aprangą, kuri nėra vien stiliaus kompromisas. Šaltis yra labai demokratiškas – jam nesvarbu, kaip atrodote, jam svarbu, kiek šilumos išlaikote.
Rutiną verta apsaugoti nuo „orų okupacijos“
Kai orai tampa agresyvūs, atsiranda psichologinis efektas: atrodo, kad viskas priklauso nuo prognozės, o kiekvienas naujas pranešimas verčia gyventi „nuo ryto iki vakaro“ žemėlapių ritmu. Tokiose situacijose padeda viena paprasta taisyklė: turėkite vieną rutiną, kuri lieka stabili, net jei lauke keičiasi sąlygos. Stabilumas buityje dažnai yra tas dalykas, kuris neleidžia stresui tapti „pagrindiniu kambario gyventoju“.
Ką sako ekspertai apie riziką – ir kodėl jie vengia apokalipsės, bet neignoruoja signalo
Klimatologai ir sinoptikai paprastai atsargūs: jie nenori kiekvieno įvykio paversti istorine drama ir tuo labiau nenori žadėti, kad „bus taip ir tik taip“. Tačiau būtent todėl ankstyvo poliarinio sūkurio poslinkio signalas skamba rimtai: jis nereiškia garantijos, kad kiekviena vieta patirs ekstremalų šaltį, bet jis padidina tikimybę, kad kažkur ir kažkada sausį bus neeiliniai protrūkiai.
Štai kodėl meteorologai dažniau kalba ne apie vieną konkrečią dieną, o apie režimą: didesnę svyravimų tikimybę, didesnę ekstremumų riziką, didesnį poreikį sekti vidutinės trukmės tendencijas, o ne vien rytdienos temperatūrą.
Ką ši keista žiema iš tikrųjų mums rodo
Nebūtina skaityti mokslinių žurnalų, kad pajustumėte, jog sezonai vis dažniau elgiasi „ne pagal seną taisyklę“. Kartais žiema vos pasirodo. Kartais ateina taip, kad atrodo, jog per naktį persijungė visas žemyno režimas. Ankstyvas poliarinio sūkurio poslinkis įsipaišo į tą nerimą keliantį pojūtį, kai žmonės sako: „Šita žiema nepanaši į tas, kurias prisimenu.“
Ekspertai paprastai vengia vieną konkretų įvykį „nurašyti“ vienai priežasčiai, bet jie vis dažniau vartoja tą pačią mintį: klimato sistema tampa labiau „apkrauta“, o kai sistema apkrauta, ji dažniau pateikia ekstremumus ir keistus svyravimus. Tai nereiškia, kad kiekviena prognozė taps katastrofa. Tai reiškia, kad normalus „žiemos fonas“ vis dažniau turi staigių, nepatogių ir brangių staigmenų.
Dažniausi klausimai apie poliarinį sūkurį
Kas paprastai tariant yra poliarinis sūkurys?
Tai didžiulis, besisukantis labai šalto oro telkinys aukštai virš Arkties, apjuostas stiprių vėjų. Kai jis stabilus, šalčiausias oras laikosi netoli ašigalio. Kai jis susilpnėja arba pasislenka, dalis to šalčio gali nuslinkti į pietus – į tokias vietas kaip Europa, Šiaurės Amerika ar Azija.
Ar ankstyvas sūkurio poslinkis garantuoja atšiaurią žiemą mano regione?
Ne. Tai padidina ekstremalių šalčių tikimybę Šiaurės pusrutulyje, tačiau konkretus poveikis priklauso nuo to, kaip „užsilenkia“ oro srautai ir kaip susidėlioja regioninės sistemos. Kai kur šalčiai gali kartotis bangomis, kitur laikotarpis gali būti palyginti švelnus.
Ar tai susiję su klimato kaita?
Mokslininkai vis dar diskutuoja dėl tikslių mechanizmų, bet daug tyrimų rodo, kad šylanti Arktis, mažėjantis jūros ledas ir pakitę vandenynų šilumos režimai gali daryti įtaką srautams ir sūkurio elgsenai. Tai nebūtinai „sukelia“ kiekvieną atvejį, tačiau gali padidinti netikėtų svyravimų tikimybę.
Kiek toli į priekį galima pamatyti artėjantį sutrikimą?
Stratosferos pokyčiai specializuotuose žemėlapiuose dažnai matomi maždaug 1–3 savaites į priekį. Tačiau tiksliai pasakyti, kaip tai pavirs konkrečiu oru jūsų mieste, yra sunkiau, todėl meteorologai dažniausiai pirmiausia kalba apie tendencijas, o detalės atsiranda vėliau.
Ką verta padaryti dabar, kol dar neįsibėgėjo „šalčio pikas“?
Naudingiausia yra vienas konkretus veiksmas, kurį atidėliojote: sutvarkyti skersvėjus, pasirūpinti elementaria atsarga kelioms dienoms, pasiruošti telefonų įkrovimo planą, patikrinti, ar turite tinkamą šiltą aprangą ir ar namuose šiluma „neišbėga“ per mažas spragas. Maži, realūs dalykai beveik visada laimi prieš miglotą nerimą.
Sausis dar nepasakė paskutinio žodžio. Bet dangus jau duoda ženklą, kad šįkart jis gali kalbėti garsiau nei įprastai.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
