Tai turėjo būti ramios atostogos prabangiuose Lietuvos priemiesčio namuose. Vietoj to – keisčiausia taisyklė, kokią tik esu girdėjusi, ir dvi dienos, privertusios mane bėgti iš tetos rezidencijos tarsi iš auksinio kalėjimo.
Nuo vaikystės žinojau, kad turiu turtingą giminaitę – tetą Eleonorą, vyresniąją mamos seserį. Ji gyveno Vilniaus rajone esančiame moderniame dvare ir retai palaikė su mumis ryšį. Per šventes susiskambindavome tik iš mandagumo, o mano gimtadieniais teta per savo asistentę atsiųsdavo brangių, bet absoliučiai beasmeniškų dovanų.
Mama apie savo seserį visada kalbėdavo keistu susižavėjimo ir baimės mišiniu. Labiau – baimės. Ji sakydavo, kad Eleonora gyvena savo taisyklių pasaulyje, kur viskas vyksta taip, kaip ji nori.
Teta buvo 68-erių, stipri, savimi pasitikinti ir valdanti milžinišką turtą, kurį paveldėjo iš savo velionio vyro verslininko. Vieną dieną, šią vasarą, ji netikėtai paskambino:
„Vaida, gal atvyksi manęs aplankyti? Pailsėsi, pabūsi mėnesį. Seniai nesimatėme.“
Kvietimas atrodė siurrealistiškas, bet žinoma – sutikau. Susikroviau lagaminą ir išvykau į pasaulį, kurį iki tol mačiau tik architektūriniuose žurnaluose.
Prabanga, kuri greitai pavirto muziejumi
Tetos dvaras Trakų rajone pribloškė. Tiksliai nupjauta veja, ramybės zona aplink, kelios meno instaliacijos kieme, viduje – marmurinės grindys, antikvariniai baldai, krištolo šviestuvai ir tokia tyla, kokios niekada nesu girdėjusi. Mane pasitiko uniformuota namų prižiūrėtoja, o po kelių minučių – pati teta.
Eleonora buvo lyg iš prabangos katalogo: žvilgančiu perlinio atspalvio kostiumėliu, nepriekaištinga šukuosena, tiesia laikysena ir akimis, kurios atrodė stebėtinai šaltos.
Nuo pirmų minučių supratau – ši vieta turi savo tvarką.
- Pusryčiai – 9:00.
- Pietūs – 14:00.
- Arbata – 17:00.
- Vakarienė – 20:00.
- Vėluoti – neįsivaizduojama.
Teta mane vedžiojo po savo galeriją, pasakojo apie paveikslus, apie derybas aukcionuose, apie savo kolekcijas. Ji kalbėjo daug, bet niekada neklausė manęs. Tarsi būčiau ne dukterėčia, o butaforinė figūra, kuri turi stovėti ir klausytis.
Taisyklė, dėl kurios sustingo kraujas: „Mano namuose svečiai neturi laisvos valios“
Visas košmaras prasidėjo bibliotekoje.
Teta skaitė „Verslo žinias“, o aš nuobodžiaudama žiūrinėjau lentynas. Pamačiau retą Tomo Venclovos poezijos leidimą ir instinktyviai jį paėmiau.
„Teta, net nežinojau, kad mėgsti Venclovą!“ – sušukau.
Eleonora nuleido laikraštį.
Lėtai.
Itin lėtai.
„Padėk tą knygą atgal, Vaida.“
Sustingau.
„Aš tik…“
„Aš sakiau – padėk. Atgal.“
O tada ji ištarė tai, ko nepamiršiu:
„Svečiai mano namuose neturi laisvos valios.“
Likau priblokšta.
„Kaip tai?“ – sušnabždėjau.
Eleonora ramiai paaiškino:
„Svečiai yra laikini interjero papildymai. Jie nekalba, kol jiems nesikreipiu. Jie neužduoda klausimų. Neliečia daiktų. Sėdi ten, kur jiems pasakoma. Valgo, kas patiekiama. Iniciatyva – grubumas. Ar mane supranti?“
Negalėjau patikėti, ką girdžiu. Bandžiau priminti, kad esu jos dukterėčia.
„Tu esi čia, nes aš tave pakviečiau,“ – nukirto ji. – „Dabar eik į savo kambarį.“
Auksinis narvas
Kitos 48 valandos buvo psichologinė kančia. Sėdėjau prie stalo tyla, kalbėjau tik tada, kai Eleonora užduodavo klausimą:
„Ar tau patiko žuvis?“
„Rytoj lis.“
„Gal nori citrinos?“
Bijojau pajudėti, bijojau išeiti į koridorių, kad „nesutrikdyčiau tvarkos“.
Po dviejų dienų išsiprašiau išvykimo, sugalvojusi skubų darbo reikalą. Taksi kelyje į Vilnių prisiekiau – niekada nebegrįšiu.
Kodėl ji taip elgiasi? Psichologinė analizė
- Kraštutinė sustabarėjimo forma.
Eleonora gyveno taip turtingai ir izoliuotai, kad niekada nereikėjo prisitaikyti prie kitų. Pasaulis prisitaikydavo prie jos – ne atvirkščiai. - Kontrolė kaip gynyba nuo vidinio chaoso.
Kiti žmonės – nenuspėjami. O nenuspėjamumas jai kelia paniką. Suvaržydama kitų elgesį, ji užsitikrina saugumo jausmą. - Dehumanizacija.
Tetos akyse žmonės skirstomi: tarnai arba daiktai. Giminių kategorija jai neegzistuoja. Ji negali manęs nusisamdyti, negali pakabinti ant sienos kaip paveikslo – todėl paverčia mane interjero elementu.
Vienatvė prabanga apvilktame narve
Teta gyvena sterilų, idealiai suvaldytą gyvenimą. Tačiau tokia tvarka turi kainą: visišką vienatvę. Marmuras ir krištolas neužpildo tuštumos, kuri atsiranda, kai iš savo pasaulio išstumi gyvus žmones.
Ką jūs manote, skaitytojai?
Ar Vaida susidūrė su reta psichologine anomalija, ar tiesiog su žmogumi, kurį sugadino valdžia ir turtai?
Parašykite savo nuomonę – ši istorija tikrai verta diskusijos.
