Ar šunys tikrai supranta, ką sakome? Naujas tyrimas parodė netikėtą jų smegenų gebėjimą

Kiekvienas, turintis šunį, bent kartą yra pagalvojęs: „Jis tikrai suprato, ką pasakiau.“ Užtenka ištarti „einam“, „laukan“, „skanėstas“ ar net tyliai paminėti veterinarą, ir šuo sureaguoja taip greitai, lyg būtų klausęsis kiekvieno žodžio. Kartais atrodo, kad jie supranta ne tik komandas, bet ir nuotaiką, intonaciją, net pusiau pasakytą sakinį.

Tačiau mokslininkams toks kasdienis įspūdis kelia daug klausimų. Ar šuo iš tikrųjų supranta žodžių prasmę? Ar tiesiog atpažįsta pažįstamus garsus? O gal žmonių kalboje jis pastebi tam tikrus pasikartojimus, kurių mes patys net nejaučiame?

Naujas vengrų mokslininkų tyrimas parodė labai įdomų dalyką: šunys gali atskirti tam tikras žodžių struktūras net tada, kai kalba skamba kaip nenutrūkstamas garsų srautas be aiškių pauzių. Dar įdomiau tai, kad jie labiau pasikliauja ne balsėmis, o priebalsiais.

Šunims leido klausytis išgalvotų žodžių

Eötvös Loránd universiteto Neuroetologijos laboratorijos mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 20 naminių šunų ir 20 suaugusių žmonių. Tiriamieji klausėsi įrašų, sudarytų iš išgalvotų trijų skiemenų žodžių. Šie žodžiai neturėjo jokios reikšmės, todėl šunys negalėjo jų susieti su komandomis, skanėstais ar kasdieniais veiksmais.

Svarbiausia buvo tai, kad tarp žodžių nebuvo pauzių. Kitaip tariant, garsai tekėjo vienas po kito, be aiškaus signalo, kur baigiasi vienas „žodis“ ir prasideda kitas. Mokslininkai norėjo patikrinti, ar šunų smegenys sugeba pačios pastebėti pasikartojančius garsų modelius.

Buvo sukurti keli skirtingi įrašų tipai. Vienuose išgalvotų žodžių struktūrą sudarė pasikartojantys priebalsiai, kituose – balsės, o trečiasis variantas buvo kontrolinis, kuriame nebuvo aiškaus pasikartojančio modelio. Kol šunys klausėsi, jų smegenų aktyvumas buvo stebimas elektroencefalografijos būdu – naudojant elektrodus, fiksuojančius smegenų signalus.

Kodėl priebalsiai tapo svarbiausia užuomina?

Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad balsės šunims turėtų būti lengviau pastebimos. Jos paprastai skamba aiškiau, ilgiau ir ryškiau. Tačiau tyrimo rezultatai parodė priešingai. Kai išgalvotų žodžių pasikartojimą kūrė priebalsiai, šunų smegenys geriau sinchronizavosi su žodžių ritmu. Kitaip tariant, jos tarsi „pagavo“, kur tame garsų sraute slypi pasikartojanti struktūra.

Kai panaši užduotis buvo paremta balsėmis, tokio pat ryškaus atsako nebuvo. Tai nustebino tyrėjus, nes balsės akustiškai buvo labiau pastebimos. Jei šunys būtų tiesiog reagavę į garsesnius ar aiškesnius garsus, balsės turėjo laimėti. Bet taip nenutiko.

Įdomu ir tai, kad panaši tendencija buvo pastebėta žmonėms. Žmonių smegenys taip pat geriau sekė priebalsių sudarytą žodžių struktūrą. Tai leidžia manyti, kad priebalsiai gali būti itin svarbūs atpažįstant žodžių ribas nenutrūkstamoje kalboje.

Šunys labai daug ką supranta

Tai dar nereiškia, kad šuo supranta visus sakinius

Čia labai svarbu neperlenkti lazdos. Tyrimas neįrodė, kad šunys supranta žmonių kalbą taip, kaip ją supranta žmogus. Jie neklausė prasmingų sakinių ir nesirinko atsakymų pagal žodžių reikšmę. Jie klausėsi beprasmių garsų sekų.

Tai reiškia, kad mokslininkai tyrė ne žodžių supratimą, o gebėjimą pastebėti kalbos struktūrą. Šuo gali atpažinti, kad tam tikri garsų deriniai kartojasi, gali išskirti juos iš bendro srauto, bet tai dar nereiškia, kad jis supranta jų prasmę.

Paprastai tariant, šuo gali pastebėti „garsinį raštą“, bet nebūtinai žino, ką tas raštas reiškia. Vis dėlto tai labai svarbus gebėjimas, nes kalbos supratimas prasideda būtent nuo gebėjimo atskirti garsus ir jų pasikartojimus.

Ar tai atsiranda dėl gyvenimo su žmonėmis?

Mokslininkus domino ir dar vienas klausimas: ar šunims būtina nuo mažens daug girdėti žmonių kalbą, kad jie išsiugdytų tokį gebėjimą? Tam buvo lyginami šunys, turėję skirtingą ankstyvojo gyvenimo patirtį. Vieni nuo mažens augo aplinkoje, kur dažnai girdėjo žmonių kalbą, kiti į šeimas pateko vėliau.

Abi grupės parodė panašią tendenciją geriau sekti priebalsių modelius. Tai gali reikšti, kad intensyvus ankstyvas kontaktas su žmonių kalba nėra vienintelė priežastis. Gali būti, kad šunų smegenys apskritai turi gebėjimą pastebėti tam tikras garsų struktūras, o gyvenimas šalia žmonių tą gebėjimą dar labiau sustiprino.

Žinoma, šis klausimas dar neatsakytas iki galo. Šunys tūkstančius metų gyvena šalia žmogaus, todėl jų dėmesys mūsų balsui, intonacijai ir garsams galėjo formuotis labai ilgai. Būtent dėl to jie taip gerai reaguoja ne tik į komandas, bet ir į mūsų emocinį toną.

Ką tai reiškia kiekvienam šuns šeimininkui?

Šis tyrimas gražiai paaiškina, kodėl šunys kartais atrodo tokie „kalbą suprantantys“. Jie gali būti daug jautresni žmonių kalbos struktūrai, nei manyta anksčiau. Net jei šuo nesupranta viso sakinio, jis gali pagauti pažįstamus garsų derinius, intonaciją, ritmą ir situaciją.

Todėl šunims labai svarbus nuoseklumas. Jei vieną dieną sakote „ateik“, kitą – „eikš čia“, trečią – „nu greičiau pas mane“, šuo gali susipainioti. Bet jei dažnai naudojate tuos pačius žodžius, panašią intonaciją ir aiškią situaciją, gyvūnui lengviau susieti garsą su veiksmu.

Tai nereiškia, kad su šunimi reikia kalbėti kaip su robotu. Priešingai – šunys labai jautriai reaguoja į žmogaus balsą. Tačiau komandoms geriau rinktis aiškius, trumpus ir pastovius žodžius. O kasdieniuose pokalbiuose jie vis tiek iš jūsų balso dažnai supras daugiau, nei patys tikitės.

Šunys nekalba žmonių kalba, bet jos klausosi labai rimtai

Naujas tyrimas nepadaro šunų mažais žmonėmis ir neįrodo, kad jie supranta kiekvieną mūsų sakinį. Tačiau jis rodo, kad jų smegenys žmonių kalbą apdoroja sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš šalies. Jie ne tik reaguoja į garsumą ar pažįstamą komandą. Jie gali pastebėti pasikartojančius kalbos modelius ir ypač jautriai sekti priebalsių struktūrą.

Gal todėl šuo kartais pakelia galvą dar prieš jums baigiant sakinį. Gal todėl jis atskiria „laukan“ nuo kitų panašių žodžių. Gal todėl namuose ne visada pavyksta tyliai pasakyti „skanėstas“, nes kažkas jau stovi prie spintelės ir vizgina uodegą.

Šunys gal ir nesupranta žmonių kalbos taip, kaip ją suprantame mes. Bet jie jos klausosi. Ir, panašu, klausosi daug protingiau, nei ilgą laiką manėme.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!