Floridos gyventojas buvo šokiruotas sužinojęs, kad jo nuosavas automobilis apie jį žino kur kas daugiau, nei jis pats manė. Kiekvienas staigesnis stabdymas, kiekvienas pagreitėjimas ir net kasdieniai maršrutai buvo kruopščiai fiksuojami – o visa ši informacija slapta keliavo draudimo bendrovei.
Dabar vyras padavė į teismą didžiausią pasaulyje automobilių gamintoją „Toyota“, kaltindamas įmonę neteisėtu duomenų rinkimu ir jų perdavimu trečiosioms šalims be aiškaus jo sutikimo. Ši byla kelia vis daugiau klausimų apie privatumą išmaniuosiuose automobiliuose ir tai, kiek informacijos apie mus renka modernios transporto priemonės.
Slaptas stebėjimas, apie kurį vairuotojas nežinojo
Ieškovas teigia, kad jo 2021 metų „Toyota RAV4“ automobilis nuolat rinko telemetrijos duomenis: važiavimo greitį, stabdymo intensyvumą, akseleratoriaus naudojimą ir kitus vairavimo įpročius. Visa tai buvo fiksuojama borto telematikos sistemoje ir perduodama išoriniams partneriams.
Apie šią veiklą jis sužinojo tik tada, kai kreipėsi dėl automobilio draudimo. Draudimo bendrovė jau turėjo išsamų jo vairavimo profilį – ir remdamasi juo pasiūlė gerokai didesnę draudimo įmoką.
„Toyota“ savo ruožtu teigia, kad vairuotojas esą sutiko su prijungtų paslaugų naudojimo sąlygomis, kurios leidžia „nuolat ir reguliariai“ rinkti tokius duomenis. Tačiau ieškovas tvirtina, jog niekada nebuvo aiškiai informuotas, kad informacija apie jo vairavimo stilių bus naudojama draudimo kainoms nustatyti.
Kiek teisėta rinkti duomenis Europoje?
Panašūs klausimai aktualūs ne tik Jungtinėse Valstijose. Europoje situaciją nuo 2025 metų rugsėjo griežčiau reguliuoja vadinamasis Europos duomenų apsaugos įstatymas, dar žinomas kaip „Duomenų įstatymas“.
Pagal naujas taisykles:
- Automobilių savininkai turi teisę sužinoti, kokie duomenys apie juos renkami
- Gamintojai privalo suteikti galimybę šią informaciją peržiūrėti ir ištrinti
- Vairuotojai gali patys spręsti, kam suteikti prieigą prie jų transporto priemonės duomenų
- Už tokias paslaugas negali būti imamas papildomas mokestis
Teoriškai tai suteikia daugiau kontrolės vairuotojams. Praktikoje vis dar išlieka daug pilkųjų zonų – ypač kalbant apie tai, kaip aiškiai vartotojai informuojami ir ar jie tikrai supranta, su kuo sutinka pasirašydami paslaugų naudojimo sąlygas.
Tai ne pirmas toks skandalas
„Toyota“ atvejis – tik vienas iš daugelio. Panašių problemų pastaraisiais metais kilo ir su kitais gamintojais.
Pavyzdžiui, „General Motors“ JAV jau buvo atsidūrusi teisme dėl programos „Smart Driver“. Ši sistema analizavo vairuotojų elgesį ir skyrė jiems vadinamuosius rizikos balus, kurie vėliau taip pat buvo naudojami draudimo įmokoms didinti.
Byla baigėsi tuo, kad JAV Federalinė prekybos komisija (FTC) uždraudė „GM“ penkerius metus pardavinėti tokius duomenis trečiosioms šalims.
Vis dėlto lieka neaišku, kas nutinka vartotojams, kurie atsisako sutikti su duomenų rinkimu: ar jie vis dar gali naudotis prijungtomis paslaugomis, ar jų automobilio funkcionalumas tiesiog apribojamas?
Ką turėtų žinoti kiekvienas vairuotojas
Ši situacija primena, kad šiuolaikinis automobilis – tai ne tik transporto priemonė, bet ir išmanus įrenginys, nuolat generuojantis didžiulius informacijos kiekius.
Todėl ekspertai pataria:
- Prieš perkant automobilį aiškiai pasiteirauti pardavėjo, kokie duomenys bus renkami
- Išsiaiškinti, kur ši informacija bus siunčiama ir kam naudojama
- Patikrinti, ar gamintojas leidžia išjungti telematikos funkcijas
- Reguliariai peržiūrėti privatumo nustatymus gamintojo programėlėje
Jei pardavėjas negali aiškiai paaiškinti, kaip tvarkomi jūsų duomenys, tai turėtų būti rimtas įspėjamasis signalas.
Ar įmanoma visiškai išvengti duomenų rinkimo?
Deja, daugumoje naujų automobilių telematikos sistemos jau tapo standartu. Jos skirtos navigacijai, saugumo funkcijoms, pagalbos kelyje paslaugoms ir nuotoliniams atnaujinimams. Tie, kurie nori visiško privatumo, dažnai turi rinktis senesnius modelius be išmaniųjų funkcijų. Tačiau moderniame pasaulyje tai tampa vis sudėtingiau.
Ši byla tik dar kartą parodo: mūsų automobiliai žino apie mus daugiau, nei mes galėtume pagalvoti. O svarbiausias klausimas lieka atviras – kas iš tiesų kontroliuoja šią informaciją: vairuotojas ar gamintojas?
