Bermudų trikampyje aptikta nauja anomalija: atradimas, kuris keičia požiūrį į vandenyno gelmes

Bermudų trikampis dešimtmečius buvo apipintas legendomis apie dingusius laivus ir lėktuvus, tačiau mokslininkai pabrėžia: tikroji šio regiono paslaptis slypi ne mituose, o giliai po vandenyno dugnu. Naujausi tyrimai atskleidė precedento neturinčią geofizinę anomaliją, kuri verčia iš naujo peržiūrėti nusistovėjusius įsitikinimus apie vandenyno plutos sandarą.

Po Bermudais – tai, ko nėra niekur kitur

Analizuodami seisminius duomenis iš Bermudų salyno ir tolimų, stiprių žemės drebėjimų signalus, mokslininkai aptiko maždaug 20 kilometrų storio papildomą uolienų sluoksnį, esantį po vandenyno pluta. Tokios struktūros iki šiol nebuvo užfiksuotos jokioje kitoje panašioje vietoje pasaulyje.

Pagrindinis tyrimo autorius, „Carnegie Science“ seismologas Williamas Fraseris, aiškina, kad įprastai po vandenyno pluta turėtų iš karto prasidėti mantija. Tačiau Bermudų atveju tarp jų įsiterpia dar vienas, netikėtas sluoksnis, esantis tektoninėje plokštėje. Būtent tai ir daro šią vietą išskirtine pasauliniu mastu.

Raktas į keistą vandenyno dugno pakilimą

Šis atradimas gali paaiškinti vadinamąją Bermudų bangą – apie 500 metrų aukščio vandenyno dugno pakilimą, kuris jau seniai glumina geologus. Paprastai vulkaninės salos, tokios kaip Havajai, susidaro virš mantijos karštųjų taškų, o jų sukeltas dugno pakilimas laikui bėgant slūgsta, kai tektoninė plokštė tolsta.

Tačiau Bermuda – išimtis. Nors paskutinis vulkaninis aktyvumas čia vyko prieš maždaug 31 milijoną metų, sala ir aplinkinė jūros dugno topografija išlieka neįprastai aukšta. Mokslininkai mano, kad paskutinio išsiveržimo metu mantijos uolienos galėjo būti „įšvirkštos“ į Žemės plutą ir ten sukietėti, sudarydamos savotišką uolienų „plaustą“, kuris iki šiol palaiko iškilusią dugno struktūrą.

i

Cheminiai pėdsakai veda į Žemės gelmes

Papildomi tyrimai, kuriuos atliko Smitho koledžo geologė Sarah Mazza, dar labiau pabrėžė Bermudų išskirtinumą. Analizuodama lavos sudėtį, ji nustatė neįprastai mažą silicio kiekį, kas rodo, kad uolienos susidarė iš anglimi turtingos medžiagos.

Cinko izotopų analizė leido daryti išvadą, kad ši anglis greičiausiai atkeliavo iš giliųjų mantijos sluoksnių. Manoma, jog ji ten pateko dar tais laikais, kai Žemėje egzistavo superkontinentas Pangea. Šis cheminis „parašas“ aiškiai skiria Bermudą nuo salų, susiformavusių virš karštųjų taškų Ramiajame ar Indijos vandenynuose, ir gali būti susijęs su tuo, kad Atlanto vandenynas geologiškai yra palyginti jaunas.

Kodėl ši anomalija tokia svarbi mokslui?

Williamas Fraseris kartu su Jeilio universiteto profesoriumi Jeffrey Parku, naudodami seisminę tomografiją, „nufotografavo“ Žemės sandarą maždaug 50 kilometrų gylyje. Jie nustatė, kad neįprastas sluoksnis po Bermudais yra mažesnio tankio nei aplinkinės uolienos, o tai dar labiau patvirtina jo unikalumą.

Pasak mokslininkų, tokių ekstremalių vietų kaip Bermuda tyrimas yra ypač svarbus. Būtent jos leidžia atskirti, kurie geologiniai procesai yra įprasti visai planetai, o kurie – reti ir išskirtiniai. Tai padeda geriau suprasti ne tik vandenynų dugno raidą, bet ir gilesnius Žemės vidaus procesus.

Ar Bermuda – vienintelė tokia vieta?

Šiuo metu Fraseris tęsia tyrimus ir analizuoja kitų pasaulio salų duomenis, siekdamas išsiaiškinti, ar Bermuda iš tiesų yra visiškai unikali, ar panašių anomalijų gali slėptis ir kitur. Kol kas atsakymas lieka atviras, tačiau aišku viena – tikroji Bermudų paslaptis slypi ne mistikoje, o giliai po mūsų kojomis.

Šaltinis: https://pubs.geoscienceworld.org/gsa/geology/article/53/12/1001/661230/Zinc-isotope-constraints-on-the-cycling-of-carbon