Bitės staiga susirenka prie vandens dubens: sodininkas paaiškino, ko joms trūksta

Ryte kieme viskas atrodo įprastai: ant stalo paliktas dubuo su vandeniu, šalia žydi gėlės, o saulė dar tik pradeda šildyti terasą. Tačiau priėjus arčiau pasigirsta tylus, tankus dūzgimas. Ant dubens krašto tupia ne viena ir ne dvi bitės – jų tiek, kad pirmoji mintis būna visai ne apie sodą, o apie nerimą: gal netoliese atsirado avilys, gal jos puola, gal vanduo jas kažkaip vilioja?

Dažniausiai bitės prie vandens nesirenka dėl to, kad joms patinka vien tik gerti. Sodininkai šį vaizdą gerai pažįsta: ypač karštomis, sausomis dienomis vabzdžiai ima ieškoti nektaro neturinčių vietų – dubenų, laistytuvų, baseinėlių pakraščių, drėgnos žemės ar net po vazonais susikaupusio vandens.

Toks būrys gali atrodyti grėsmingai, nors iš tiesų dažnai rodo labai paprastą dalyką: bitėms trūksta saugiai pasiekiamos drėgmės ir kartu – vandenyje esančių mineralų. Vienas nedidelis dubuo sode joms kartais tampa svarbesnis už visą gėlyną, pilną žiedų.

Jos atskrenda ne tik atsigerti

Bitėms vandens reikia kasdien, tačiau jo paskirtis platesnė nei greitas gurkšnis po skrydžio. Vanduo avilyje naudojamas maistui ruošti, lervoms prižiūrėti ir temperatūrai reguliuoti. Kai lauke tvanku, bitės gali nešti vandenį į avilį ir padėti jam vėsinti – lyg mažytė, labai darbšti oro kondicionavimo sistema.

Štai kodėl prie dubens jos dažniau pasirodo tada, kai žemė sukietėjusi nuo sausros, lietaus seniai nebuvo, o natūralūs vandens šaltiniai išdžiūvę. Žmogui atrodo, kad aplink pilna žalumos, bet bitėms svarbu ne tai, kiek sode augalų. Joms reikia vietos, kur vanduo būtų negilus, ramus ir pasiekiamas be rizikos nuskęsti.

Sodininkai taip pat pastebi, kad bitės ne visuomet renkasi patį švariausią vandenį. Jas gali traukti drėgnas molis, vanduo su truputėliu žemių, samanos, medinis kibiro kraštas ar senas paukščių girdyklos dubenėlis. Tokiose vietose būna mineralinių medžiagų, kurių vien distiliuoto ar ką tik iš čiaupo pripilto vandens paviršiuje jos neras.

Keistas pasirinkimas – vanduo prie terasos, o ne gėlės

Žmogų labiausiai glumina tai, kad bitės kartais ignoruoja žydinčias levandas ar vaismedžius ir nusėda būtent ten, kur jų visai nesinori matyti: prie vaikų baseinėlio, augintinio dubenėlio ar kavos staliuko. Tačiau bitė renkasi ne pagal mūsų kiemo estetiką. Ji renkasi pagal tai, kur patogu nusileisti, kur nevėjuota ir kur galima greitai pasiimti tai, ko reikia.

Blizgantis gilus vandens paviršius bitėms nėra pati saugiausia vieta. Įkritusi į dubenį ji dažnai nebegali išlipti, todėl vabzdžiai ieško kraštelių, plūduriuojančių lapų, šlapių akmenų ar šiurkščių paviršių. Jei dubens pakraštyje matyti kelios bitės, netrukus jų gali atsirasti daugiau: radusios patikimą šaltinį jos prie jo grįžta.

Tai paaiškina ir dar vieną sodininkams pažįstamą reiškinį. Vakar dubuo buvo tuščias ir niekam neįdomus, o šiandien prie jo ūžia visas būrys. Pasikeičia oras, išdžiūsta aplinkinė žemė, prasideda karštesnė diena – ir ta pati vieta bitėms staiga tampa reikalinga. Tai ne invazija ir ne ženklas, kad sode kažkas blogai, o paprastas gamtos prisitaikymas.

Bitės staiga susirenka prie vandens dubens: sodininkas paaiškino, ko joms trūkstaNuotrauka: Pexels / MemorySlashVision

Kodėl vieni džiaugiasi, o kiti pradeda nervintis

Gėlynus prižiūrintis žmogus dažnai tokį vaizdą priima kaip gerą ženklą: sode yra gyvybės, netoliese gali būti apdulkinamų augalų, o bitėms čia pakanka ramybės. Kitaip jaučiasi šeima, kurios vaikai įpratę karštą dieną lakstyti basi aplink pripiltą dubenį ar baseinėlį. Nerimas suprantamas, nes staigus dūzgimas prie pat rankų ir veido niekam nekelia jaukumo.

Senjorui ar žmogui, turinčiam stiprią alergiją vabzdžių įgėlimams, toks atradimas gali tapti tikra įtampa. Vis dėlto vandens ieškančios bitės paprastai neturi tikslo pulti. Jos susitelkusios į darbą ir dažniau sugelia tada, kai yra spaudžiamos, mosuojamos nuo veido, netyčia prispaudžiamos ar kai jų šaltinis pradeda būti ardomas.

Yra ir kita pusė: bitėms vandens reikia, tačiau žmogaus poilsio vieta neturi virsti nuolatine jų girdykla. Sprendimas nėra pilti chemikalus ar skubėti naikinti vabzdžius. Dažnai pakanka pasiūlyti joms patogesnę vietą kiek atokiau – tokią, kur bitė galėtų atlikti savo darbą, o šeima ramiai sėdėti kieme.

Mažas dubuo gali pakeisti jų maršrutą

Jeigu bitės nuolat renkasi prie netinkamo vandens šaltinio, verta įrengti paprastą girdyklą ramesnėje sodo dalyje. Tam tinka platus, negilus indas su vandeniu ir keliais akmenimis, medžio žievės gabalėliais ar plūduriuojančiomis šakelėmis. Svarbiausia, kad bitės turėtų kur nutūpti ir neįkristų į gilų vandenį.

Vandenį reikėtų papildyti reguliariai, ypač per karščius. Jei girdykla vieną dieną pilna, o kitą visiškai išdžiūvusi, bitės vėl ieškos patikimesnės vietos – galbūt grįš prie terasos. Vieta taip pat svarbi: geriau rinktis ne patį praėjimą, ne žaidimų zoną ir ne vietą prie lauko durų.

Pastebėjus bites prie savo dubens, nereikia staigiai jo kilnoti ar purkšti vabzdžių vandens srove. Ramiai pasitraukus ir palikus joms kelią, situacija paprastai nesunkėja. O jei kieme jų neįprastai daug, jos telkiasi vienoje vietoje ar kyla abejonių, ar tai tikrai bitės, saugiausia laikytis atstumo ir kreiptis į bitininką ar kenkėjų kontrolės specialistą, o ne spręsti problemą patiems.

Kartais užtenka vieno saulėje palikto dubens, kad pamatytume, kaip tiksliai gamta prisitaiko prie trūkumo. Bitės neskrenda į mūsų kiemą trukdyti – jos tiesiog randa tai, ko sausą dieną neberanda aplinkui. Gal kitąkart, išgirdus dūzgimą prie vandens, verta pirmiausia pagalvoti ne kaip jas nuvyti, o kur sode joms būtų saugiau gauti tai, ko taip atkakliai ieško?