Jeigu vis dar įsivaizduojate Černobylio zoną kaip tuščią, sustingusį miestą, kuriame niekas negyvena, – pasiruoškite būti nustebinti. Praėjus beveik 40 metų po katastrofos, teritorija knibžda laukinių gyvūnų, o tarp jų – šimtai benamių šunų, kurie tapo ne tik išgyvenimo simboliu, bet ir mokslininkų tyrimų ašimi.
Ir būtent šie šunys šiandien kelia mokslininkams rimtų klausimų. Jų genetinė informacija rodo pokyčius, kurių iki šiol niekas nebuvo užfiksavęs.
Kodėl būtent šie šunys tapo mokslo fenomenu?
Dvi komandos – iš Pietų Karolinos universiteto ir JAV Nacionalinio žmogaus genomo instituto – išanalizavo 302 šunų DNR. Pasirodo, šunys, gyvenantys tiesiai elektrinės teritorijoje, yra genetiškai labai skirtingi nuo tų, kurie gyvena vos už kelių kilometrų, Černobylio mieste.
Ir tai nėra menkos variacijos – šie skirtumai tokie aiškūs, kad mokslininkai galėjo sudaryti visą genetinį šeimos medį.
Kaip tai įmanoma?
- Izoliacija – elektrinės šunys beveik nesikryžmina su kitomis populiacijomis.
- Radiacijos poveikis – nuolatinis, žemas lygis ilgus metus.
- Ekstremali aplinka – maisto trūkumas, stresiniai veiksniai, atšiaurios sąlygos.
Tai sukuria „laboratoriją po atviru dangumi“, kur evoliucijos procesai spartėja.
Ar šunys mutuoja? Ginčas tarp mokslininkų įkaista
Iki šiol pasaulis žinojo apie juodas Černobylio medvarles, kurioms melaninas gali padėti apsisaugoti nuo radiacijos. Todėl buvo manoma, kad ir šunys patiria panašias adaptacijas.
Tačiau nauji tyrimai šią idėją sujaukė.
Tyrimų grupė iš JAV padarė išvadą:
„Nerandame jokių radiacijos sukeltų mutacijų, kurios suteiktų šunims pranašumų.“
Trumpai tariant – nėra „mutantų su supergaliomis“.
Bet tai nereiškia, kad radiacija neturi poveikio.
Kas vyksta iš tikrųjų? Radiacija gali veikti kitaip, nei tikėtasi
Mokslininkai šiandien dėmesį sutelkia ne į paveldimas mutacijas, o į:
- ląstelių DNR pažeidimus,
- imuninės sistemos pokyčius,
- navikų formavimosi riziką,
- gyvenimo trukmės sutrumpėjimą.
Tai pokyčiai, kurie:
- gali būti nepastebimi genetiniame kode,
- bet visiškai keičia šuns biologiją,
- ir perduodami palikuonims epigenetiniu būdu.
Kitaip tariant – šunys gali ne evoliucionuoti „į geresnę pusę“, o mokytis išgyventi su nuolatine žala.
Kodėl šie tyrimai tokie svarbūs žmonėms?
Šunys yra daug geresni žmonių modeliai nei pelės ar vabzdžiai:
- jų ląstelės elgiasi panašiai kaip mūsų,
- jų navikų tipai panašesni į žmogaus,
- jų gyvenimo trukmė ir ligų progresavimas artimesnis mums.
Todėl Černobylio šunys yra tarsi „biologiniai sargybiniai“, kurie:
- parodo, kaip žinduolio kūnas prisitaiko prie žemos radiacijos dešimtmečiais,
- padeda kurti naujus vėžio gydymo metodus,
- leidžia įvertinti astronautų riziką kosmose,
- atskleidžia ilgalaikį spinduliuotės poveikį, kurio laboratorijoje atkurti neįmanoma.
Ko tikėtis ateityje?
Nors spauda mėgsta kalbėti apie „mutantus“, tikroji istorija – daug svarbesnė ir realesnė:
- tai apie populiaciją, kuri keičiasi izoliuotoje, pavojingoje aplinkoje,
- apie genetinį atskyrimą,
- apie tai, kokią kainą gyvūnas moka už išlikimą,
- ir apie tai, ką tai reiškia žmogaus sveikatai ateityje.
Mokslininkai dar tik pradeda suprasti šių pokyčių mastą.
Bet jau dabar aišku viena:
Černobylio šunys yra unikalus langas į tai, kaip gyvybė prisitaiko ten, kur atrodė, kad ji nebeįmanoma.
Šaltinis: https://phys.org/news/2025-01-chornobyl-dogs-genetic-differences-due.html
