Europa priprato prie audrų, karščio bangų ir potvynių. Tačiau grėsmė, kuri dažnai laikoma „egzotiška“, realiai egzistuoja visai šalia. UNESCO Tarpvyriausybinė okeanografijos komisija perspėja: per artimiausius 30 metų Viduržemio jūroje tikėtini cunamiai, kurių bangos viršys 1 metrą. Skaičius gali pasirodyti kuklus, bet specialistai pabrėžia – net tokio aukščio banga tankiai apgyvendintose pakrantėse gali sukelti chaosą.
Rizikos epicentru laikomas Averroeso tektoninis lūžis po Alvorano jūra. Ši zona driekiasi vakarinėje Viduržemio dalyje tarp Iberijos pusiasalio ir Šiaurės Afrikos Magribo pakrantės. Tai geologiškai aktyvus regionas, kur susikerta Afrikos ir Eurazijos plokštės. Tokiose sandūrose energija kaupiasi dešimtmečius, o išsikrovimas gali būti staigus.
Scenarijus, kuris palieka mažai laiko
Ispanijos leidinys „La Razón“ cituoja ekspertų modeliavimus, rodančius, kad stiprus povandeninis žemės drebėjimas Alvorano jūroje galėtų suformuoti iki šešių metrų aukščio bangas. Pavojingiausia ne vien jų jėga, o greitis. Prognozuojama, kad banga Ispanijos pietinę pakrantę pasiektų maždaug per 21 minutę.
Tai kritinis langas, kuriame sprendžiasi viskas. Pakrančių gyventojų evakuacijai į saugesnes vietas teoriškai liktų apie 35 minutės. Praktikoje tokie terminai reiškia milžinišką spaudimą perspėjimo sistemoms, infrastruktūrai ir žmonių reakcijai.
Jei seisminis įvykis kiltų arčiau Alžyro krantų, cunamis Ispaniją galėtų pasiekti per maždaug valandą ir 15 minučių. Laiko daugiau, tačiau rizikos mastas išlieka – ypač atsižvelgiant į intensyvų pakrančių urbanizavimą.
Kodėl Viduržemio jūra nėra „ramus baseinas“
Viduržemio regionas geologiškai sudėtingas. Čia gausu tektoninių lūžių, subdukcijos zonų ir seisminių židinių. Istoriniai duomenys rodo, kad nuo XX amžiaus pradžios Viduržemio jūroje ir gretimuose baseinuose užfiksuota apie 100 cunamių. Tai sudaro maždaug dešimtadalį visų pasaulyje per tą patį laikotarpį registruotų atvejų.
Šie skaičiai paneigia mitą, kad cunamiai – išskirtinai Ramiojo vandenyno problema.
Istorija, kuri jau perspėjo
Europa jau patyrė niokojančius scenarijus. 1755 metų Lisabonos žemės drebėjimas sukėlė galingą cunamį, kuris smogė Portugalijos ir Ispanijos Atlanto pakrantei. Bangos sunaikino uostus, užliejo miestų dalis ir pareikalavo dešimčių tūkstančių gyvybių.
Viduržemio jūros regione vienas tragiškiausių epizodų buvo 1908 metų Mesinos žemės drebėjimas tarp Sicilijos ir Kalabrijos. Po jo sekęs cunamis dar labiau padidino katastrofos mastą. 1956 metais Amorgo salos regione Graikijoje užfiksuotas vienas didžiausių Viduržemio cunamių per pastaruosius šimtmečius.
Tai ne pavieniai incidentai, o aiškus priminimas, kad rizika – sisteminė.
Technologijos prieš stichiją
Šiuolaikinės perspėjimo sistemos remiasi seismografais, vandenyno jutikliais ir plūdurais, fiksuojančiais staigius jūros lygio pokyčius. Povandeninis žemės drebėjimas tampa pirmuoju signalu, leidžiančiu vertinti cunamio tikimybę. Tačiau net pažangiausia technologija susiduria su fizikos apribojimais – kai banga artėja per kelias dešimtis minučių, klaidų kaina tampa milžiniška.
Ekspertų žinutė aiški: cunamis Europoje nėra sensacija ar katastrofų filmų siužetas. Tai reali, moksliškai pagrįsta rizika, kurios poveikį lems ne tik gamta, bet ir pasirengimo lygis.
Šaltinis: https://nra.lv/tautaruna/citi/513637-cunami-draudi-eiropa-vidusjuras-piekrastes-apdraudejums-nakamajas-desmitgades.htm
