Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Didžiausias pasaulyje voratinklis toks didelis, kad teoriškai galėtų sugauti banginį

Voratinklis
4 min. skaitymo

Mokslininkai Albanijos ir Graikijos pasienyje aptiko neįtikėtiną gamtos reiškinį – milžinišką voratinklį, kuris savo mastu pranoksta viską, ką iki šiol buvo matę biologai. Šis unikalus darinys, aptiktas Sieros urvo (Vromoner) požeminiuose labirintuose, užima daugiau nei 106 kvadratinius metrus – pakankamai, kad, kaip juokauja tyrėjai, „į jį tilptų banginis“.

Tai – didžiausias žinomas kolonijinis voratinklis pasaulyje, kurį pastatė ne vienas, o dešimtys tūkstančių vorų.

111 tūkstančių vorų po vienu stogu

Mokslininkų komanda, tyrusi šį reiškinį, nustatė, kad voratinklyje gyvena apie 111 000 vorų – tai ištisa kolonija, kuri veikia tarsi vienas superorganizmas.

Dar įdomiau, kad voratinklį audė dvi skirtingos rūšys: apie 69 000 piltuvėlių audėjų (Tegenaria domestica) ir daugiau nei 42 000 Prinerigone vagans. Šios rūšys paprastai gyvena pavieniui ir vengia viena kitos, todėl bendro tinklo kūrimas yra stulbinantis elgsenos posūkis.

Pasak tyrimo autorių, tai – pirmasis moksliškai dokumentuotas atvejis, kai šios rūšys formuoja bendrą, sudėtingą kolonijinį voratinklį.

„Tai išskirtinis socialinio prisitaikymo pavyzdys tarp rūšių, kurios paprastai nesidalina nei teritorija, nei grobiu,“ – pažymi tyrėjai žurnale Subterranean Biology.

Vaizdo autorius: I. Urak ir kt. / Požeminė biologija / 2025 ( CC BY 4.0 )
Vaizdo autorius: I. Urak ir kt. / Požeminė biologija / 2025 ( CC BY 4.0 )

Sieros urvas – dvokiančio vandens karalystė

Sieros urvas, kuriame buvo rastas šis „vorų megapilis“, yra požeminė sistema, išvagota Sarandaporo upės. Viduje vyrauja ekstremalios sąlygos – čia nuolat garuoja sieros prisotintas vanduo, skleidžiantis stiprų supuvusių kiaušinių kvapą.

Neatsitiktinai vietiniai šią vietą vadina Vromoner – graikiškai „dvokiantis vanduo“.

Ši aplinka yra visiškai tamsi, todėl fotosintezė čia neįmanoma. Vietos ekosistemą palaiko chemoautotrofai – bakterijos, kurios energiją gauna ne iš saulės šviesos, o iš cheminių reakcijų su sieros junginiais.

Būtent šios bakterijos formuoja lipnią bioplėvelę ant urvo sienų, kuria minta mašalų ir musių lervos. Šie vabzdžiai tapo puikiu maisto šaltiniu vorams, o kur gausu maisto – ten gimsta ir įspūdingi statiniai.

Tyrėjų teigimu, voratinklis daugiausia išsikerojęs toje urvo dalyje, kur aptiktas itin tankus mažų chironomidinių musių spiečius.

Kolektyvinio audimo paslaptis

Voratinklis turi verpstės formą ir primena tankų, daugiasluoksnį tunelį. Kiekviena vorų rūšis tarsi „specializuojasi“ savo audimo dalyje – vieni stiprina atramines gijas, kiti audžia spąstus. Šis bendradarbiavimas, pasak ekspertų, gali būti evoliucinis atsakas į maisto gausą ir ribotą erdvę.

Tokio dydžio struktūros pastatymas reikalauja ne tik laiko, bet ir koordinacijos – panašiai, kaip bitės ar skruzdėlės kuria savo bendruomenes. Tai leidžia manyti, kad šių rūšių elgsena yra kur kas sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.

Sieros urvo, kuriame mokslininkai atrado didžiausią pasaulyje voratinklį, planavimas.Nuotraukos autorius: I. Urak ir kt. / Underground Biology / 2025 ( CC BY 4.0 )
Sieros urvo, kuriame mokslininkai atrado didžiausią pasaulyje voratinklį, planavimas.
Nuotraukos autorius: I. Urak ir kt. / Underground Biology / 2025 ( CC BY 4.0 )

Milžinų pasaulyje – ne pirmas rekordas

Nors Sieros urvo voratinklis laikomas didžiausiu kolonijiniu voratinkliu, tai ne vienintelis rekordą galintis pasigirti gamtos stebuklas.

Iki šiol žinomas didžiausias pavienio voro voratinklis priklauso Darvino vorui (Caerostris darwini) iš Madagaskaro. Šis, būdamas vos monetos dydžio, geba nutiesti iki 25 metrų ilgio tinklus virš upių ir ežerų – stipriausius ir tvirčiausius žinomus voratinklius pasaulyje.

Tačiau Albanijos ir Graikijos pasienyje aptiktas radinys nustūmė šį rekordą į antrą planą, atskleisdamas naują – kolektyvinio vorų elgesio fenomeną, kokio žmonija dar nebuvo mačiusi.

Tarp mokslo ir siaubo filmo

Nors toks atradimas atrodo tarsi iš fantastikos ar siaubo filmo, mokslininkai pabrėžia: tai vertingas įrodymas, kad net mažos rūšys, bendradarbiaudamos, gali sukurti neįtikėtinai sudėtingas struktūras.

Šis urvas – tarsi miniatiūrinė alternatyvios evoliucijos laboratorija, kur netradicinės sąlygos sukuria netikėtus prisitaikymo modelius.

Ir nors banginio į voratinklį niekas nesiruošia pagauti, mokslininkai sako, kad šis atradimas neabejotinai pakeis mūsų supratimą apie socialinį vorų elgesį ir aplinkos poveikį gyvūnų kolektyvinei evoliucijai.

Šaltinis: Subterranean Biology, 2025 m. / Tyrimo autoriai: I. Urak ir kt. (https://subtbiol.pensoft.net/article/162344/list/8/)

Esu KAIPKADA.LT portalo redaktorius. Mano tikslas – suteikti skaitytojams aktualią, patikimą ir naudingą informaciją, padedančią geriau suprasti pasaulį aplink mus. Siekiu padėti atrasti svarbiausias žinias ir dalintis įvykiais, kurie gali turėti realią įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui.
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Primename: kviečiame diskutuoti pagarbiai ir laikytis bendravimo etiketo. Nepagarbūs, įžeidžiantys ar neapykantą skatinantys komentarai bus šalinami. Ačiū už supratingumą!

Komentuodami sutinkate, kad jūsų pateikti duomenys gali būti tvarkomi pagal mūsų privatumo taisykles.