Dvylika mėnesių pavadinimų slepia daugiau nei atrodo: sužinokite, iš kur jie atsirado

Kalendoriuje sausis keičia gruodį taip ramiai, kad retas sustoja pagalvoti, kodėl vieną mėnesį vadiname būtent sausiu, o kitą – rugpjūčiu. Tačiau už tų dvylikos pažįstamų žodžių slypi ir senovės Romos dievai, ir valdovų ambicijos, ir labai lietuviški vaizdai: šienas, rudeninis purvas, linų darbymečio pabaiga.

Pakanka pažvelgti į angliškus ar kitų Europos kalbų mėnesių pavadinimus, ir skirtumas iškart krinta į akis. Ten girdime January, March, July, August, o lietuvių kalendoriuje – vasaris, balandis, gegužė. Vieni vardai atkeliavo iš tolimos imperijos, kiti gimė iš žmonių bandymo tiksliai nusakyti, kas tuo metu vyksta už lango ir kieme.

Todėl mėnesių pavadinimai nėra vien formalumas dokumentuose ar telefono ekrane. Jie tarsi maži laiko kapsulių dangteliai: pakėlus juos galima pamatyti, kaip seniau žmonės skaičiavo metus, ko laukė, ko bijojo ir ką laikė svarbiausiu savo gyvenimo ritmu.

Romėnų kalendoriuje metai prasidėdavo ne sausį

Dauguma pasaulyje vartojamų mėnesių pavadinimų šaknimis siekia senovės Romą. Sausis daugelyje kalbų siejamas su Janu, romėnų pradžios, vartų ir perėjimų dievu. Tai gana gražus sutapimas: sausis iš tiesų stovi prie metų vartų, viena akimi dar žvelgdamas į tai, kas buvo, o kita – į tai, kas laukia.

Vasaris tarptautinėje tradicijoje kildinamas iš romėnų apsivalymo šventės ir apeigų, vadintų februa. Kovas pavadintas karo dievo Marso garbei. Senovės romėnams tai nebuvo atsitiktinė vieta kalendoriuje: pavasariui atbundant pasibaigdavo žiemos sąstingis, prasidėdavo darbų, kelionių ir karo žygių metas.

Balandžio kilmė nėra visiškai aiški, nors dažnai ji siejama su lotynišku žodžiu, reiškiančiu atsivėrimą. Gamta tą mėnesį iš tikrųjų ima skleistis: atsiveria pumpurai, šyla dirva, dienos tampa ilgesnės. Gegužė dažniausiai siejama su deive Maja, o birželis – su Junona, romėnų šeimos ir santuokos globėja.

Šiuose varduose jaučiasi visai kitoks pasaulis nei mūsų įprastame lietuviškame kalendoriuje. Romėnai laiką žymėjo dievų vardais, ritualais ir visuomenės tvarka. O žmogus, pavasarį stebintis pirmą žaibą ar iš laukų grįžtantis su šienu, laiką dažniau matavo ne mitologija, bet tuo, kas vyksta jo akyse.

Dvylika mėnesių pavadinimų slepia daugiau nei atrodo: sužinokite, iš kur jie atsiradoNuotrauka: Pexels / Plato Terentev

Liepa ir rugpjūtis primena, kad valdovai norėjo likti kalendoriuje

Vasaros viduryje romėniškas kalendorius tampa ypač žmogiškas – ir net kiek tuščiagarbiškas. Liepa seniau vadinta Quintilis, tai yra penktuoju mėnesiu. Taip yra todėl, kad ankstyvajame romėnų kalendoriuje metų pradžia buvo kovas, tad liepa iš tiesų ėjo penkta.

Vėliau Quintilis pervadintas Juliumi Cezario garbei, o iš šio vardo kilo July, juillet, julio ir daugelis kitų formų. Rugpjūtis seniau buvo Sextilis, šeštasis mėnuo, tačiau gavo imperatoriaus Augusto vardą. Du įtakingi žmonės įsitvirtino ne paminkluose ar monetose, o kasmet pasikartojančiame žmonių kalbos įprotyje.

Dar įdomiau, kad rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio pavadinimuose daugelyje kalbų liko senoji skaičių sistema. Lotyniškai septem reiškia septyni, octo – aštuoni, novem – devyni, decem – dešimt. Vis dėlto šiandien rugsėjis yra devintas, spalis – dešimtas, lapkritis – vienuoliktas, o gruodis – dvyliktas metų mėnuo.

Tas neatitikimas kartais glumina mokantis kalbų, bet jis yra mažas istorijos pėdsakas. Kalendorius keitėsi, metų pradžia persikėlė į sausį, o vardai liko. Tai primena seną gatvės pavadinimą mieste: aplinka jau kita, žmonės pasikeitę, tačiau vienas žodis vis dar saugo ankstesnį žemėlapį.

Lietuviški mėnesių vardai skamba kaip metų laikų dienoraštis

Lietuvių kalba pasirinko kitą kelią. Mūsų mėnesių pavadinimai daugiausia susiję su gamta ir kaimo darbų ritmu, todėl jie skamba labai vaizdžiai. Sausis siejamas su sausu šalčiu, vasaris – su vasaros artėjimu ar virsmo nuojauta, o balandis – su balandžiais, kurie tuo metu pastebimiau sugrįžta ar suaktyvėja.

Gegužė aiškiai primena gegutę, kurios balsas daugeliui iki šiol reiškia tikrą pavasario pradžią. Birželis siejamas su beržais, liepa – su žydinčiomis liepomis, rugpjūtis – su rugių pjūtimi. Tai žodžiai, kuriuose telpa ne abstrakti data, o kvapas, garsas ir darbas: žiedadulkės, šilta vakaro šviesa, lauke bręstantys javai.

Rugsėjis siejamas su rugių sėja, spalis – su spalių, atsirandančių apdorojant linus, laiku. Lapkritis kalba pats už save, kai šlapi lapai limpa prie batų, o gruodis dažniausiai aiškinamas gruodu – sušalusiu, kietu žemės paviršiumi. Žinoma, dalies pavadinimų kilmė kalbininkams turi daugiau nei vieną aiškinimą, nes žodžiai, kaip ir papročiai, per šimtmečius kinta.

Šie vardai skirtingai paliečia ir šiandienos žmones. Mieste gyvenantis vaikas rugpjūtį gali sieti su paskutinėmis atostogų dienomis, o vyresniam žmogui jis vis dar pirmiausia bus javapjūtės metas. Tėvams rugsėjis reiškia kuprines ir naują dienotvarkę, sodininkui – derlių, o senjorui – greitai trumpėjančias dienas. Kalendorius tas pats, tačiau kiekvienas mėnuo atsineša savą kasdienį svorį.

Gal todėl lietuviški pavadinimai taip lengvai prigyja jausmuose. Jie nesistengia iškilmingai pagerbti didžiųjų valdovų – jie kalba apie tai, ką žmogus mato pakėlęs akis nuo darbo ar pažvelgęs pro langą. Dvylika mėnesių primena paprastą dalyką: laiką skaičiuojame ne vien datomis. Jį skaičiuojame pirmu šalčiu, gegutės balsu, nukritusiais lapais ir tuo vakaru, kai suprantame, kad vasara jau baigėsi.