„Esi neraštingas, tai patylėk“: kodėl ši mada socialiniuose tinkluose tampa rimta problema

Facebook komentaruose vis dažniau galima pamatyti tą pačią sceną: žmogus parašo nuomonę su klaidomis, painiais sakiniais, be kablelių arba taip, kad mintį tenka skaityti kelis kartus. Vietoj bandymo suprasti, ką jis norėjo pasakyti, po komentaru atsiranda atsakymas: „Pirma rašyti išmok“, „beraštis“, „atsilikėlis“, „tokių nuomonės niekam neįdomios“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas interneto kandumas, bet iš tikrųjų čia slypi kur kas rimtesnė socialinė problema.

Klaidos tekste gali erzinti, ypač kai komentaras pilnas loginių šuolių, netikslių faktų ar agresijos. Tačiau žmogaus pažeminimas dėl rašybos labai greitai tampa ne diskusija apie mintį, o viešu socialiniu nubaudimu. Kitaip tariant, žmogui nepasakoma: „Tavo argumentas silpnas.“ Jam pasakoma: „Tu pats esi menkesnis.“ Ir būtent ši riba yra pavojinga.

Kodėl rašybos klaidos tapo ginklu?

Lietuvoje vis dar labai stiprus įsitikinimas, kad tvarkingai rašantis žmogus automatiškai yra protingesnis, o darantis klaidas – mažiau vertas būti girdimas. Bet realybė daug sudėtingesnė. Žmonės daro klaidas dėl skirtingų priežasčių: vieni skuba, kiti rašo telefonu, treti turi disleksiją, dalis vyresnių žmonių tiesiog nepriprato prie viešų diskusijų internete. Dar kiti moka mintį pasakyti gyvai, bet sunkiai ją sudėlioja raštu.

EBPO suaugusiųjų įgūdžių tyrimas rodo, kad Lietuvoje raštingumo klausimas nėra tik pavienių „beraščių“ problema. 2022–2023 m. PIAAC tyrime Lietuvos 16–65 metų suaugusiųjų skaitymo gebėjimų vidurkis siekė 238 taškus ir buvo žemesnis už EBPO vidurkį. Dar svarbiau tai, kad 38 proc. Lietuvos suaugusiųjų skaitymo gebėjimų srityje buvo 1 lygyje arba žemiau jo, kai EBPO vidurkis – 26 proc. Tai reiškia, kad didelė visuomenės dalis sunkiau dirba su ilgesniais, sudėtingesniais tekstais, paslėptomis prasmėmis ir informacijos vertinimu.

Tai nereiškia, kad klaidos yra „gerai“ arba kad jų nereikia taisyti. Tai reiškia, kad viešas žmogaus žeminimas dėl klaidų smogia ne tik vienam komentatoriui, bet ir visai grupei žmonių, kuriems rašymas internete nėra lengvas. Tokia kultūra siunčia labai aiškią žinutę: jei nerašai idealiai, geriau tylėk.

Kai diskusija virsta patyčiomis

Internete žmonės dažnai painioja kritiką su pažeminimu. Kritika būtų: „Nesupratau tavo minties, gali paaiškinti aiškiau?“ arba „Čia yra faktinė klaida.“ Pažeminimas yra: „Tu beraštis, tavo nuomonė nieko verta.“ Pirmu atveju dar yra galimybė kalbėtis. Antru atveju pokalbis baigiasi, o lieka tik hierarchija: vieni pasijunta „protingesni“, kiti išstumiami iš diskusijos.

Tai nėra tik lietuviška bėda. Pew Research Center tyrimas JAV parodė, kad 41 proc. suaugusiųjų yra patyrę kokią nors priekabiavimo formą internete, o tarp patyrusiųjų 75 proc. nurodė, kad naujausias atvejis vyko socialiniuose tinkluose. Tyrime priekabiavimas apėmė ir įžeidžiančius pravardžiavimus, tyčinį viešą gėdinimą, grasinimus, persekiojimą bei ilgalaikį kabinėjimąsi.

Kai žmogus viešai išvadinamas „atsilikėliu“ dėl klaidos, tai nėra kalbos kultūros gynimas. Tai yra statuso demonstravimas. Toks žmogus nebesiginčija su mintimi – jis parodo, kad kitas neva neturi teisės kalbėti.

Kodėl tai kenkia visai visuomenei?

Demokratijai reikia, kad žmonės dalyvautų pokalbyje. Ne tik tie, kurie rašo be klaidų. Ne tik tie, kurie moka akademiškai formuluoti sakinius. Ne tik tie, kurie baigė geriausias mokyklas. Jei viešoji erdvė tampa vieta, kur mažiau raštingi žmonės automatiškai išjuokiami, jie traukiasi į uždaresnius burbulus, kur jų niekas netaiso, bet dažnai ir niekas netikrina faktų. Ten lengviau plinta sąmokslo teorijos, pyktis ir nepasitikėjimas.

EBPO taip pat pabrėžia, kad žemesni įgūdžiai susiję ne tik su darbo rinka, bet ir su pilietiniu dalyvavimu, pasitikėjimu, sveikata bei gyvenimo kokybe. Lietuvos PIAAC duomenyse 24 proc. suaugusiųjų, vertinant visas tris sritis kartu, pateko į du žemiausius gebėjimų lygius, kai EBPO vidurkis – 18 proc.

Tai reiškia, kad patyčios dėl rašybos pataiko į jautrią vietą. Jos nepadeda žmogui geriau rašyti. Jos tik padidina gėdą ir atstumą. O žmogus, kuris jaučiasi pažemintas, retai tampa atviresnis mokymuisi. Dažniau jis užsidaro arba atsako dar didesne agresija.

Socialiniai tinklai sustiprina blogiausią impulsą

Facebook diskusijos dažnai vyksta greitai, piktai ir viešai. Žmogus gauna ne vieną pataisymą, o dešimt pašaipių replikų. Kiti spaudžia „patinka“, reaguoja juoku, ir pažeminimas tampa tarsi pramoga. Taip formuojasi mada: pamatyti klaidą, iš jos pasijuokti, parodyti savo pranašumą.

Eurostat duomenimis, 2023 m. beveik pusė – 49 proc. – 16–29 metų ES interneto naudotojų buvo susidūrę su priešiškomis arba žeminančiomis žinutėmis internete. Dažniausiai tokios žinutės buvo siejamos su politinėmis ar socialinėmis pažiūromis, seksualine orientacija, rasine ar etnine kilme, tačiau pats skaičius rodo platesnį dalyką: jauni žmonės internete labai dažnai mato žeminimo kalbą kaip įprastą foną.

Lietuvoje socialinių tinklų vartojimo problema taip pat ryškėja. 2026 m. pristatytame „Tele2“ ir Vilniaus universiteto tyrime nurodoma, kad rizikingas socialinių tinklų naudojimas per metus išaugo nuo 23 iki 27 proc., o aukštą priklausomybės riziką patiria 6 proc. gyventojų. Tarp 18–24 metų jaunuolių šis rodiklis siekia 20 proc.

Kai žmogus daug laiko praleidžia aplinkoje, kur nuolat mato pašaipas, jis pats greičiau pradeda taip bendrauti. Patyčia tampa ne išimtimi, o įprastu komentavimo stiliumi.

Ar reikia taisyti klaidas?

Taip, bet klausimas – kaip. Jei žmogus rašo taip, kad minties neįmanoma suprasti, galima paprašyti patikslinti. Jei jis skleidžia klaidingą informaciją, reikia taisyti faktą. Jei diskusija svarbi, galima pasakyti: „Tavo mintis būtų aiškesnė, jei parašytum trumpiau“ arba „Man sunku suprasti, ką turi omenyje.“ Tai yra pagarbus būdas grąžinti pokalbį prie esmės.

Bet kai žmogus vadinamas „beraščiu“, „atsilikėliu“ ar „durniumi“, taisymas baigiasi. Lieka tik pažeminimas. Ir čia svarbi labai paprasta taisyklė: rašybos klaida nepaneigia žmogaus patirties, o taisyklinga gramatika negarantuoja teisingos minties. Galima puikiai rašyti ir skleisti nesąmones. Galima rašyti su klaidomis ir pasakyti labai svarbų dalyką.

Išvados

Pirma, raštingumas yra svarbus, bet jis neturi būti naudojamas kaip lazda. Lietuvai tikrai reikia geresnio skaitymo, rašymo, kritinio mąstymo ir skaitmeninio raštingumo, tačiau žmonių gėdinimas komentaruose šių problemų nesprendžia.

Antra, patyčios dėl klaidų dažnai užmaskuojamos kaip „kalbos gynimas“, bet iš tiesų jos dažniau tampa socialinės galios demonstravimu. Tai ypač pavojinga, kai didelė visuomenės dalis ir taip turi žemesnius teksto supratimo ar skaitmeninius įgūdžius.

Trečia, protinga diskusija prasideda ne nuo klausimo, ar žmogus padėjo kablelį, o nuo klausimo, ką jis bando pasakyti. Jei mintis klaidinga – taisykime mintį. Jei sakinys neaiškus – prašykime paaiškinti. Bet jei žmogų tiesiog nutildome žodžiu „beraštis“, mes ne apginame kalbą, o susiauriname viešą pokalbį iki tų, kurie nebijo būti išjuokti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!