Euro zonos infliacija vėl tampa pagrindine tema tiek finansų rinkose, tiek namų ūkių pokalbiuose. Kartu su ja – ir EURIBOR, rodiklis, nuo kurio tiesiogiai priklauso milijonų gyventojų paskolų įmokos. Naujausios prognozės rodo, kad artimiausi mėnesiai gali atnešti daugiau stabilumo, tačiau netrūks ir niuansų, kuriuos verta suprasti.
„Citadele“ banko valdybos pirmininkė ir generalinė direktorė Rūta Ežerskienė atkreipia dėmesį, kad Europos Centrinio Banko sprendimuose infliacija išlieka kertiniu veiksniu. Būtent kainų augimo tempas dažniausiai nulemia, ar palūkanos bus mažinamos, didinamos ar paliekamos tame pačiame lygyje.
Infliacija – pagrindinis signalas ECB politikai
Nors Europos Centrinis Bankas, formuodamas pinigų politiką, vertina ir platesnį ekonomikos foną, infliacija išlieka svarbiausias orientyras. Jos dinamika atspindi bendrą ekonomikos būklę, vartojimo tendencijas ir darbo rinkos spaudimą.
Pastaraisiais metais ypatingas dėmesys skiriamas paslaugų kainoms. Šis segmentas laikomas itin jautriu darbo užmokesčio pokyčiams, todėl tampa savotišku indikatoriumi, ar kainų spaudimas ekonomikoje iš tiesų slopsta.
Po COVID-19 pandemijos euro zonos grynoji infliacija, neįskaitant maisto, energetikos, tabako ir alkoholio, buvo pasiekusi reikšmingai aukštesnius lygius. Prie to prisidėjo tiek pandemijos metu taikytos ekonomikos skatinimo priemonės, tiek vėliau sekęs energetikos kainų šokas.
2023 m. kovą grynoji infliacija euro zonoje pasiekė 5,7 proc. – beveik tris kartus daugiau nei ECB nustatytas 2 proc. tikslas. Reakcija buvo greita. Centrinis bankas pradėjo palūkanų normų didinimo ciklą, o bazinės palūkanos piko metu pakilo iki 4 proc. Panašią trajektoriją tuomet demonstravo ir 3 mėnesių EURIBOR.
Palūkanų kilimas virto mažinimo faze
Infliacijai pradėjus lėtėti, o ekonomikos aktyvumui silpnėjant, ECB perėjo prie palūkanų mažinimo. Galiausiai tiek bazinės palūkanos, tiek 3 mėnesių EURIBOR sugrįžo iki 2 proc. ribos.
Nuo 2025 m. birželio bazinės palūkanos euro zonoje stabilizavosi ties 2 proc. lygiu. Vis dėlto, kaip pabrėžia R. Ežerskienė, net ir stabilizacijos fazėje infliacijos perspektyvos išlieka lemiamu faktoriumi, kuris gali pakeisti politikos kryptį.
2 proc. infliacijos tikslas – jau horizonte
„Citadele“ banko ekonometrinis modelis rodo, kad per artimiausius mėnesius euro zonos grynoji infliacija turėtų dar šiek tiek sulėtėti. Prognozuojama, kad 2026 m. vasarį ir kovą ji sieks apie 2,1 proc., o balandį gali pasiekti lygiai 2 proc. ribą.
Tai reikštų formalų ECB tikslo įgyvendinimą.
Infliacijos slopimą pastaruoju metu labiausiai lemia vėstanti darbo rinka. Aukšto dažnio rodikliai rodo, kad atlyginimų augimas euro zonoje pastebimai lėtėja. „Indeed“ duomenimis, 2026 m. sausį metinis darbo užmokesčio augimas sudarė 2,3 proc.
Palyginimui, 2022 m. pabaigoje šis rodiklis buvo pakilęs iki 5,5 proc. Tokia dinamika rodo, kad darbo rinkos spaudimas kainoms silpnėja, o kartu mažėja ir grynosios infliacijos impulsas.
Ką tai reiškia EURIBOR
Modelio vertinimu, ryškesnio infliacijos kritimo žemiau 2 proc. artimiausiu metu tikėtis sudėtinga. „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2026 m. sausį metinė grynoji infliacija euro zonoje siekė 2,2 proc.
Jeigu balandį ji stabilizuosis ties 2 proc. riba, ECB turės pagrindą išlaikyti dabartinę pinigų politiką. Tai reikštų, kad bazinės palūkanos galėtų likti tame pačiame lygyje.
Tokiu scenarijumi 2026 m. EURIBOR taip pat turėtų svyruoti arti 2 proc. ribos, be staigių šuolių aukštyn ar žemyn.
Stabilumo laikotarpis, bet ne garantija
Euro zonos ekonomikos ciklas, anot R. Ežerskienės, palaipsniui stabilizuojasi. Tai mažina tikimybę, kad artimiausiu metu bus stebimas spartus atlyginimų augimo atsigavimas, kuris galėtų vėl sustiprinti infliacinį spaudimą.
Vertinant dabartines tendencijas, tikėtina, kad infliacija artimiausiu metu įsitvirtins ties ECB tiksliniu 2 proc. lygiu. Tokia situacija būtų palanki centriniam bankui, siekiančiam išlaikyti pusiausvyrą tarp kainų stabilumo ir ekonomikos augimo.
Atitinkamai prognozuojama, kad 2026 metais bazinės palūkanos euro zonoje išliks 2 proc. lygyje, o EURIBOR judės labai arti šios ribos.
Namų ūkiams tai reikštų vieną svarbiausių dalykų – didesnį prognozuojamumą planuojant paskolų įmokas. Tačiau finansų rinkose visada galioja ta pati taisyklė: stabilumas šiandien dar nereiškia, kad netikėtumų nebus rytoj.
