Nuo gruodžio 24 d. darbdaviai nebegalės skelbimuose minėti tokių žodžių kaip „mūrininkas“ ar „slaugytoja“. Viskas privalės būti „neutralu lyčių atžvilgiu“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tarsi nedidelė techninė korekcija, tačiau daugeliui tai tampa simboliu — simboliu krypties, kuria juda Europos Sąjunga. Vis dažniau girdima, kad tokia politika nebeapsiriboja gerų ketinimų deklaracijomis ir pradeda smaugti sveiką protą, verslą ir pačią visuomenę. Todėl kyla klausimas: ar ES sugebės keistis, ar žygiuos į savotišką politinę aklavietę?
Proeuropietiški politikai ir kitur iki šiol mėgo bet kokią kritiką nurašyti „populizmui“, „trumpizmui“ ar net simpatijai autoritariniams režimams. Tačiau šiandien situacija keičiasi. Vis daugiau žmonių, tarp jų ir paties eurointegracijos projekto entuziastų, pripažįsta, kad problema egzistuoja. Jei iki 2026 m. ES nesustos ir nepermąstys dviejų pagrindinių savo ambicijų, disbalansas tik didės.
Pirmoji kryptis — griežtas ideologinių „moralės projektų“ taikymas. Klimato politika, migracijos požiūris, „įtraukties“ taisyklės — visa tai tampa prievartiniais reikalavimais, o ne diskusijų objektu. Antroji kryptis — begalinis reguliavimas, kuris užgriozdina valstybes nares, o kartu vis labiau braunasi į paprastų žmonių gyvenimus. Simboliu čia tampa ir draudimas darbo skelbimuose minėti lytį.
Ką siūlo žinomi ekonomistai ir intelektualai
Vis dažniau girdime balsus iš mokslo ir politikos pasaulio, raginančius grįžti prie pradinės ES idėjos. Apie tai kalba suomių Nobelio premijos laureatas Bengtas Holmströmas, ispanų ekonomistas Luisas Garicano, prancūzų-belgų akademikas Nicolas Petit. Šių metų pabaigoje tarptautinė mokslininkų grupė pristatė „Inovacijų konstituciją“ — dokumentą, kviečiantį atsisakyti perdėto intervencionizmo ir grįžti prie laisvos prekybos, konkurencijos ir tikro verslumo skatinimo.
Jų žinutė paprasta: ES turėtų nustoti kurti taisykles dėl taisyklių ir liautis bandžiusi iš viršaus modeliuoti „naują žmogų“. Inovacijos atsiranda ne iš privalomų ataskaitų, o iš erdvės kurti, klysti ir varžytis.
Kodėl sistema taip stipriai priešinasi permainoms
Vis dėlto kelias atgal nėra toks paprastas. Europos projektą supa milžiniška institucijų ekosistema — NVO, universitetai, žiniasklaidos grupės, kultūros organizacijos, įvairūs biurai ir departamentai. Didelė jų dalis gyvuoja būtent todėl, kad egzistuoja dabartinė ES politika. Tai reiškia — kalbame ne tik apie idėjas, bet ir apie pinigus, karjeras, įtaką.
Ši kryptis jau seniai virto ideologija, persmelkta konferencijų, tyrimų, rekomendacijų ir finansinių programų. Tačiau tokiai ideologijai reikia svarbiausio resurso — žmonių palaikymo. O jis akivaizdžiai tirpsta.
Europa pradeda skeptiškai žiūrėti į ekstremizmus
Prieš kelerius metus „nulinės emisijos“ siekis atrodė kaip neabejotinas moralinis imperatyvas. Šiandien vis daugiau piliečių jį vertina su nuovargiu ir skeptiškumu. Radikalūs klimato aktyvistų veiksmai jau nebe įkvepia, o dažnai kelia susierzinimą. Migracijos ir „įtraukties“ politika taip pat pradeda sulaukti nebe automatinio entuziazmo, o rimtų diskusijų.
Net Vokietijoje ir Prancūzijoje politikai kalba santūriau, o tie, kurie anksčiau tylėjo, pagaliau pradeda garsiai abejoti. Tai signalas, kad visuomenės kantrybė nebedirba tyliai.
Ar Europos Komisija ryšis tikram posūkiui
Šiandien Briuselis atrodo sustingęs tarp dviejų pasirinkimų. Viena galimybė — bandyti tempti laiką: siūlyti išimtis, atidėjimus, laikinus kompromisus ir tuo pačiu tęsti tą pačią kryptį. Kita — pripažinti klaidas ir pabandyti pradėti naują etapą, net jei valdžioje liktų tie patys elito sluoksniai.
Logiškai žiūrint, antrasis kelias atrodo realesnis. Tačiau problema slypi giliau — jis reikalautų pripažinti, kad daugelis dabartinių sprendimų buvo ne tik netobuli, bet ir žalingi. Tai politiškai sudėtinga, ypač turint omenyje, kad dabartiniai procesai glaudžiai siejasi su Vokietijos politinėmis ambicijomis ir ekonominiais interesais.
Vokietijos vaidmuo ir aklavietė
ES reguliavimas dažnai atliepia Vokietijos pramonės logiką. Gamybos perkėlimas į Pietų Ameriką, žemės ūkio grandinių kontrolė, konkurencijos ribojimas Europoje — visa tai neretai pateikiama kaip „kova už klimatą“. Tačiau net šis modelis pradeda braškėti. Mercosur sutartis, kuriai ėmė priešintis net Prancūzija, rodo, kad senieji instrumentai nebeveikia taip, kaip anksčiau.
Tai reiškia, kad ES turi spręsti problemas, kurias pati sukūrė. Ir daryti tai be prievartos — kitaip rizikuoja tapti struktūra, kuri daugiau kontroliuoja nei jungia.
Pabaiga: apsisprendimo metai
Artimiausi metai Europai gali tapti lemtingi. Ar Sąjunga sugebės grįžti prie paprastesnio, labiau laisvę gerbiančio modelio? Ar liks įstrigusi tarp dokumentų, direktyvų ir vis naujų bandymų auklėti savo piliečius? Jei sprendimo nebus, vis daugiau valstybių ir visuomenių jausis atitrūkusios nuo Briuselio — ir tai taps lūžio tašku, kurį sustabdyti bus jau sunku.
Grįžimas prie šaknų gali reikšti ne atsitraukimą, o išlikimą. Nes šiandien klausimas skamba paprastai: ar Europa atras savyje drąsos pasikeisti, ar pasirinks lėtą nykimą, vis labiau tolstančią nuo žmonių, kuriems turėtų atstovauti.
Šaltinis: https://wydarzenia.interia.pl/felietony/news-powrot-do-korzeni-albo-upadek-sadny-rok-dla-unii-europejskie,nId,22504349
