Metų pradžia – karštas metas ne tik sporto klubams, bet ir darbo rinkai. Sausį žmonės dažniau ryžtasi keisti darbą, o atlyginimas daugeliui tampa pagrindiniu argumentu svarstant naują žingsnį. Vis dažniau atsiranda ir tokių, kurie žvalgosi ne tik į kitą įmonę, bet ir į kitą šalį. Kyla natūralus klausimas: kiek iš tikrųjų uždirba mūsų Europos kaimynai?
Remiantis naujausia „Eurostat“ statistika, „Euronews“ ir kiti šaltiniai pateikė detalų atlyginimų žemėlapį, atskleidžiantį didžiulius skirtumus tiek tarp regionų, tiek tarp atskirų šalių. Ir čia kalbame ne tik apie „brangias“ ir „pigias“ šalis, bet ir apie tai, kas iš tiesų lemia šiuos skaičius.
Vidutinis atlyginimas ES: beveik 40 tūkst. eurų, bet realybė labai skirtinga
Pagal Eurostat duomenis, vidutinis metinis darbuotojo atlyginimas Europos Sąjungoje yra 39 808 eurai (bruto). Tačiau šis bendras skaičius slepia milžinišką atotrūkį:
- mažiausias vidutinis atlyginimas: Bulgarijoje – 15 387 eurai per metus;
- didžiausias vidutinis atlyginimas: Liuksemburge – 82 969 eurai per metus.
Skirtumas tarp šių dviejų valstybių – apie 5,4 karto.
Be Liuksemburgo, vidutinis metinis atlyginimas viršija 50 tūkst. eurų dar penkiose šalyse:
Danijoje, Airijoje, Belgijoje, Austrijoje ir Vokietijoje.
Reitingo apačioje, be Bulgarijos, metinis darbuotojo atlyginimas mažesnis nei 20 000 eurų ir Graikijoje, ir Vengrijoje.
Svarbu pabrėžti, kad „Eurostat“ duomenys pakoreguoti pagal pilną darbo laiką – tai reiškia, kad skaičiuojama taip, tarsi visi dirbtų pilnu etatu. Taip eliminuojamas ne visą darbo dieną dirbančių žmonių įtakos iškraipymas ir galima tiksliau palyginti realų atlyginimų lygį tarp šalių.
Bendra tendencija aiški: didesni atlyginimai koncentruojasi Vakarų ir Šiaurės Europoje, o Rytų ir Pietryčių Europoje atlyginimų lygis gerokai kuklesnis.
Kodėl atlyginimai taip skiriasi? Ne tik „senoji“ ir „naujoji“ Europa
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ekonomistė Julia De Laccari pabrėžia, kad pagrindinė priežastis – skirtinga šalių ekonominė struktūra ir produktyvumas.
„Didesnis produktyvumas leidžia šalims mokėti didesnius atlyginimus“, – „Euronews Business“ cituojama ekspertė.
Šalyse, kuriose didelė dalis ekonomikos paremta didelės pridėtinės vertės sektoriais – tokiais kaip:
- finansai,
- informacinės technologijos,
- aukštųjų technologijų gamyba,
darbuotojams paprastai mokama žymiai daugiau nei ten, kur ekonomika labiau remiasi:
- žemės ūkiu,
- tekstile,
- pigiomis paslaugomis,
- mažos pridėtinės vertės pramone.
Tačiau vien produktyvumo istorija nesibaigia. Didelę įtaką turi ir socialinė bei teisinė aplinka: profesinės sąjungos, kolektyvinės sutartys, minimalus atlyginimas.
Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Agnieszka Piaśna atkreipia dėmesį, kad:
- žemas profesinių sąjungų organizuotumo lygis,
- didelis nedarbo lygis,
silpnina darbuotojų derybinę galią ir leidžia darbdaviams siūlyti mažesnius atlyginimus.
„Tai dažnai minima kaip mažo darbo užmokesčio dalies, pastebimos daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, kur profesinių sąjungų narystė yra viena mažiausių ES, priežastis“, – aiškina Piaśna.
Kitaip tariant, ten, kur darbuotojai rečiau jungiasi į profesines sąjungas, o darbo rinkoje daug žmonių konkuruoja dėl tų pačių darbo vietų, atlyginimai auga lėčiau.
Perkamąją galią įvertinus – skirtumai mažėja, bet neišnyksta
Vien palyginti atlyginimus eurais nepakanka. Šimtas eurų Liuksemburge ir šimtas eurų Bulgarijoje – tai visiškai skirtinga perkamoji galia. Todėl ekonomistai naudoja perkamosios galios standartą (PGS), kuris atsižvelgia į pragyvenimo išlaidų skirtumus.
Vienas PGS vienetas rodo, kokį prekių ir paslaugų kiekį realiai galima nusipirkti atskirose šalyse. Taikant šį metodą, atlyginimų skirtumai susitraukia, bet neišnyksta.
- mažiausias vidutinis atlyginimas pagal PGS: Graikijoje – 21 644 PGS vienetai;
- didžiausias vidutinis atlyginimas pagal PGS: Liuksemburge – 55 051 PGS.
Skirtumas sumažėja iki maždaug 2,5 karto, palyginus su 5,4 karto atotrūkiu nominalia išraiška.
Aukščiausią grupę pagal PGS, be Liuksemburgo, sudaro:
- Belgija,
- Danija,
- Vokietija,
- Austrija.
Šiose šalyse vidutinis atlyginimas, įvertinus kainų lygį, viršija 48 500 PGS.
Mažiausi PGS rodikliai fiksuojami:
- Graikijoje,
- Slovakijoje,
- Vengrijoje,
- Bulgarijoje,
- Estijoje,
kur vidutinis atlyginimas PGS išraiška nesiekia 28 000.
De Laccari pabrėžia, kad pragyvenimo išlaidų lygis tiesiogiai veikia atlyginimus:
„Šalys, kuriose vartotojų kainų lygis yra aukštesnis, paprastai turi didesnius nominaliuosius darbo užmokesčius“, – sako ji.
Todėl vien žiūrėti į algą „ant popieriaus“ gali būti klaidinga – svarbu, kiek realiai už tas pajamas galima įpirkti.
Kai kurių šalių pozicijos kardinaliai pasikeičia
Palyginus nominalius atlyginimus eurais ir atlyginimus pagal PGS, matyti, kad kai kurių šalių padėtis atrodo geresnė, nei rodo pliki skaičiai, o kitų – atvirkščiai.
Pavyzdžiui:
- Rumunija: nominaliai gana žemai, tačiau pagal PGS pakyla iš 22 į 13 vietą. Tai reiškia, kad nors atlyginimai eurais nėra dideli, pragyvenimo išlaidos taip pat mažesnės, todėl reali perkamoji galia yra didesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
- Estija: nominaliai atrodo vidutiniškai gerai – 16 vieta, tačiau pagal PGS krenta į 22 vietą. Kitaip tariant, kainos auga greičiau, o tai mažina realų atlyginimų pranašumą.
Tokie poslinkiai rodo, kad vertinant gyvenimo lygį vien tik atlyginimų dydžiu, galima labai suklysti. Šalys su greitai augančiomis kainomis gali atrodyti turtingesnės, nei yra iš tikrųjų, o pigesnės šalys – atvirkščiai.
Ką rodo prognozės iki 2026 metų?
Jei išliks pastarųjų penkerių metų vidutinis augimo tempas, vidutinis darbo užmokestis ES iki 2026 m. gali pasiekti:
- 41 600 eurų nominaliąja išraiška,
- 43 400 eurų pagal perkamosios galios standartą.
Tačiau augimo tempai tarp šalių labai skiriasi. Kai kuriose valstybėse atlyginimai kyla greitai, kitose – lėčiau, o dalį augimo „suvalgo“ infliacija ir brangstančios paslaugos.
Ką visa tai reiškia žmogui, planuojančiam karjerą ar emigraciją?
Šie skaičiai svarbūs ne tik ekonomistams ir politikams, bet ir kiekvienam, kuris:
- svarsto keisti darbą į kitą šalį,
- planuoja karjeros posūkį tarptautinėje įmonėje,
- ar tiesiog nori suprasti, kur stovi jo šalis Europos kontekste.
Nominalus atlyginimas atsako į klausimą: „kiek uždirbsiu?“,
o atlyginimas pagal PGS padeda atsakyti: „kiek už tai iš tikrųjų galėsiu gyventi?“
Tarp šių dviejų skaičių kartais telpa visa realybė – nuo nuomos kainų ir maisto iki paslaugų, sveikatos apsaugos ir poilsio galimybių.
Ir nors statistika aiškiai rodo, kad Vakarų ir Šiaurės Europa kol kas laimi atlyginimų lenktynėse, Rytų ir Pietryčių Europos šalys pamažu vejasi, o jų reali perkamoji galia dažnai atrodo geriau, nei būtų galima spręsti vien iš atlyginimų dydžių eurais.
