Minimalus darbo užmokestis dažnai vertinamas kaip sausas skaičius „ant popieriaus“, tačiau naujausia „Eurostat“ analizė parodė tai, ką milijonai darbuotojų jaučia kasdien – vien eurais išreikšta alga neatskleidžia realios gyvenimo kainos. Įvertinus pragyvenimo išlaidas, Europos žemėlapis apsiverčia aukštyn kojomis, o šalys, kurios atrodė lyderės, netenka savo blizgesio.
Remiantis oficialiais duomenimis, apie 12,8 mln. žmonių 22 Europos Sąjungos šalyse dirba už minimalų darbo užmokestį arba net mažiau. Daugeliui jų 2026-ieji neprasidėjo optimistiškai – beveik trečdalyje valstybių minimali alga nuo 2025 m. vasaros taip ir nepadidėjo. Kai kur ji nejudėjo ilgiau nei metus, nors kainos augo beveik visur.
Nominalūs skaičiai iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingi. Liuksemburgas ir toliau pirmauja su daugiau nei 2700 eurų siekiančia minimalia alga, o kartu su juo rikiuojasi Airija, Vokietija, Nyderlandai ir Belgija – vienintelės ES šalys, perkopusios 2000 eurų ribą. Kitame spektro gale – Bulgarija, kur minimali alga siekia vos apie 620 eurų, o už ES ribų esantys regionai, pavyzdžiui, Ukraina, atrodo dar dramatiškiau.
Kai į žaidimą įtraukiamos kainos, lyderiai krenta
Tačiau tikrasis lūžis įvyksta tuomet, kai skaičiai perskaičiuojami pagal perkamąją galią. Šis rodiklis parodo, kiek realių prekių ir paslaugų galima įsigyti už minimalią algą konkrečioje šalyje. Būtent čia, kaip pabrėžia „Euronews“ analizė, atsiskleidžia netikėta tiesa.
Pagal perkamąją galią Vokietija aplenkia Liuksemburgą ir pakyla į pirmą vietą. Nors nominaliai vokiečių minimali alga mažesnė, palyginti mažesnės pragyvenimo išlaidos reiškia, kad reali jos vertė darbuotojui yra didesnė. Tai klasikinis pavyzdys, kaip „didelė alga“ gali greitai ištirpti brangioje aplinkoje.
Vidurio Europa nustebino net ekspertus
Dar didesnė staigmena – Vidurio ir Rytų Europos šalys. Lenkija, kuri pagal nominalią algą tik neseniai įsitvirtino pirmajame dešimtuke, perskaičiavus į perkamąją galią atrodo gerokai stipriau. Reali minimalaus atlyginimo vertė ten lenkia kai kurias valstybes, kurios popieriuje siūlo didesnius atlyginimus.
Panaši tendencija matoma ir Rumunijoje ar Šiaurės Makedonijoje – jų pozicijos kyla būtent dėl santykinai mažesnių kainų. Tuo metu Čekija ir Estija, nepaisant solidesnių algų eurais, praranda pozicijas, nes kasdienės išlaidos ten „suvalgo“ didelę dalį pajamų.
Kodėl kai kur nėra net minimalios algos
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad ne visose Europos šalyse egzistuoja įstatyminis minimalus darbo užmokestis. Italijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje ar Suomijoje algų „grindys“ nustatomos kolektyvinėmis sutartimis tarp darbdavių ir profesinių sąjungų. Dėl to tiesioginiai palyginimai tampa sudėtingi, nors realiai mažiausi atlyginimai šiose šalyse dažnai viršija oficialias minimalias algas kitose ES valstybėse.
Ką iš tikrųjų lemia minimalios algos vertę
Ekonomistai sutaria, kad minimalus atlyginimas nėra izoliuotas sprendimas. Jo dydį ir realią vertę lemia šalies ekonominis produktyvumas, darbo rinkos struktūra ir darbuotojų derybinė galia. Valstybės, turinčios stiprią pramonę, technologijų sektorių ar finansines paslaugas, gali mokėti daugiau ir stabiliau. Tuo metu ekonomikos, paremtos mažesnio produktyvumo sektoriais, susiduria su riba, kurią peržengus kyla rizika darbo vietoms.
„Eurostat“ skaičiai siunčia aiškią žinutę: minimalus darbo užmokestis nėra tik dar viena eilutė statistikos lentelėje. Tai realus klausimas, ar žmogus gali oriai gyventi. Ir kartais atsakymas slypi ne algos dydyje, o kainose, kurios jį pasitinka kasdien.
Šaltinis: https://www.euronews.com/business/2026/02/03/minimum-wages-in-2026-which-countries-pay-the-most-across-europe
