Mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: dėl tirpstančių ledynų Žemė sukasi vis lėčiau

Klimato kaita daro įtaką ne tik temperatūrai, jūros lygiui ar ekstremaliems orams. Naujas mokslininkų tyrimas atskleidė dar vieną netikėtą poveikį – tirpstantys ledynai keičia net pačios Žemės sukimosi greitį. Dėl to mūsų planeta sukasi šiek tiek lėčiau, o dienos trukmė pamažu ilgėja.

Tyrimą atliko Vienos universiteto ir Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche (ETH Zurich) mokslininkai. Jų analizė rodo, kad dabartinis šio proceso tempas gali būti rekordinis per mažiausiai 3,6 milijono metų.

Kodėl dienos trukmė nėra visiškai pastovi

Nors įprastai manoma, kad diena visada trunka 24 valandas, iš tikrųjų šis skaičius nuolat šiek tiek kinta. Žemės sukimosi greitį veikia įvairūs veiksniai – nuo gravitacinės sąveikos su Mėnuliu iki procesų planetos viduje, atmosferoje ir vandenynuose.

Pastaraisiais dešimtmečiais prie šių veiksnių prisidėjo dar vienas svarbus elementas – globali klimato kaita. Tirpstant poliariniams ledynams ir kalnų ledams, milžiniški vandens kiekiai patenka į vandenynus, todėl keičiasi planetos masės pasiskirstymas.

Kaip tirpstantis ledas lėtina Žemės sukimąsi

Mokslininkai šį procesą aiškina paprasta analogija. Žemė elgiasi panašiai kaip dailiojo čiuožimo sportininkas.

Kai sportininkas pritraukia rankas prie kūno, jis sukasi greičiau. Kai rankos išskleidžiamos į šonus, sukimosi greitis sumažėja.

Panašus procesas vyksta ir su mūsų planeta. Kai ledynai tirpsta, vanduo pasklinda po vandenynus ir planetos masė tolsta nuo sukimosi ašies. Dėl to Žemė pradeda suktis šiek tiek lėčiau.

Ankstesni tyrimai rodo, kad nuo 2000 iki 2020 metų dienos trukmė pailgėjo maždaug 1,33 milisekundės per šimtmetį.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai mažas pokytis, tačiau planetos mastu tai yra reikšmingas procesas.

Neįprasti duomenys iš mikroskopinių fosilijų

Norėdami suprasti, ar panašūs pokyčiai vyko ir praeityje, mokslininkai pasitelkė netikėtą informacijos šaltinį – mikroskopinių jūros organizmų fosilijas.

Tai vienaląsčiai organizmai, vadinami bentoso foraminiferomis, gyvenę vandenyno dugne. Jų kalkinės kriauklės išsaugo informaciją apie senovės jūrų chemiją ir vandens lygį.

Analizuodami šias fosilijas, tyrėjai galėjo atkurti vandenynų lygio svyravimus per milijonus metų. Vėliau jie pasitelkė matematinius modelius, kad nustatytų, kaip šie pokyčiai galėjo paveikti Žemės sukimosi greitį.

Kad rezultatai būtų dar tikslesni, mokslininkai panaudojo gilaus mokymosi algoritmus, kurie padėjo apdoroti sudėtingus paleoklimatinius duomenis ir sumažinti galimas paklaidas.

Dabartiniai pokyčiai gali būti beprecedenčiai

Tyrimas parodė, kad per Ketvirtinį periodą, kuris prasidėjo prieš maždaug 2,6 milijono metų, ledo dangos ne kartą augo ir tirpo. Šie procesai taip pat veikė Žemės sukimosi greitį.

Tačiau net ir lyginant su šiais laikotarpiais, dabartiniai pokyčiai atrodo neįprasti. Mokslininkai nustatė, kad tik vienas laikotarpis prieš maždaug du milijonus metų rodė panašų dienos ilgio pokyčio tempą – tačiau net ir tada jis buvo mažesnis nei šiandien.

Tai leidžia manyti, kad dabartinis klimato sistemos pokytis gali būti sparčiausias bent nuo vėlyvojo plioceno laikotarpio prieš 3,6 milijono metų.

Kodėl net milisekundės yra svarbios

Nors dienos trukmės pokyčiai matuojami milisekundėmis, šiuolaikinėms technologijoms jie yra labai svarbūs.

Tikslūs duomenys apie Žemės sukimosi greitį reikalingi:

• palydovų navigacijai,
• GPS ir kitoms padėties nustatymo sistemoms,
• kosminėms misijoms,
• itin tikslioms laiko matavimo technologijoms.

Mokslininkai perspėja, kad iki šio amžiaus pabaigos klimato kaitos poveikis Žemės sukimuisi gali tapti net stipresnis nei Mėnulio gravitacijos įtaka, kuri tradiciškai laikoma pagrindine šį procesą lėtinančia jėga.

Nors pokyčiai yra labai maži, jie dar kartą parodo, kad globalūs klimato procesai gali paveikti net pačius fundamentaliausius mūsų planetos fizinius parametrus.