Gyvenimo švytėjimas: mokslininkai įrodė, kad žmonės skleidžia šviesą, kuri išnyksta po mirties

Gyvų organizmų biologinės šviesos emisijos reiškinys, ilgą laiką balansavęs tarp paranormalių interpretacijų ir teorinės fizikos ribų, sulaukė rimto mokslinio patvirtinimo. University of Calgary ir National Research Council Canada mokslininkai pateikė tiesioginius fizinius įrodymus apie itin silpnos fotoninės spinduliuotės egzistavimą, kurią gyvos ląstelės skleidžia dėl vykstančių medžiagų apykaitos procesų.

Ši vadinamoji itin silpna fotoninė emisija (UPE) susidaro gyvose ląstelėse ir yra tokia menka, kad įprastomis sąlygomis ją visiškai užgožia kūno šiluminė spinduliuotė bei aplinkos elektromagnetinis fonas. Tačiau pasitelkus itin jautrias krūvio sujungimo ir elektronų dauginimo kameras, šią spinduliuotę pavyko užfiksuoti visiškoje tamsoje.

i

Eksperimentai, atlikti su pelėmis bei augalais – Arabidopsis thaliana ir Heptapleurum arboricola – parodė aiškų dėsningumą: ši šviesos emisija yra tiesiogiai susijusi su gyvybe. Vos po organizmo mirties ji staigiai sumažėja arba visiškai išnyksta, net ir tais atvejais, kai kūno temperatūra dirbtinai palaikoma gyvybinių rodiklių lygyje.

Mokslinis šio reiškinio pagrindas siejamas su laisvųjų radikalų, ypač reaktyviųjų deguonies formų, aktyvumu. Šias molekules ląstelės gamina energijos apykaitos, streso ar ligos metu. Kai baltymų ar lipidų molekulės sąveikauja su vandenilio peroksidu, elektronai pakyla į aukštesnius energijos lygius, o grįždami į stabilesnę būseną išskiria pavienius fotonus.

Ši fotoninė emisija patenka į matomos ir artimos ultravioletinės bei infraraudonosios šviesos diapazoną – maždaug nuo 200 iki 1000 nanometrų. Tyrimų, kuriems vadovavo Vahidas Salari, rezultatai parodė, kad vadinamojo „sveikatos švytėjimo“ intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo audinių būklės. Pavyzdžiui, pažeistos augalų lapų vietos dar daugelį valandų skleidė ryškesnę šviesą nei sveikos, o tai patvirtina oksidacinio streso vaidmenį kaip pagrindinį biofotonų šaltinį.

i

Šis atradimas turi didelį potencialą ateities medicinai. Kadangi kiekvienas gyvas organizmas, įskaitant ir žmogų, realiai skleidžia itin silpną šviesos signalą, atspindintį jo vidinę biocheminę būseną, tokios emisijos stebėjimas ateityje galėtų tapti neinvaziniu diagnostikos metodu. Tai leistų anksti aptikti patologinius procesus arba įvertinti ląstelių streso lygį dar prieš pasireiškiant klinikiniams simptomams.

Svarbu pabrėžti, kad ši šviesa nėra mistinė „aura“ ar ezoterinis reiškinys. Tai realus, fiziškai išmatuojamas sudėtingų biologinių sistemų veiklos rodiklis. Nors žmogaus akis šio švytėjimo nemato, jis atspindi nuolatinį energijos judėjimą gyvoje materijoje – judėjimą, kuris visiškai sustoja tik nutrūkus medžiagų apykaitai ir gyvybei.

Šaltinis: https://doi.org/10.1021/acs.jpclett.4c03546