Sunku patikėti, kad kai kurios gyvūnų rūšys gali išvengti žmonių dėmesio tūkstančius metų. Tačiau būtent taip nutiko dviem neįprastiems sterbliniams, kurie, kaip manyta, jau seniai išnyko. Nykštukinis ilgapirštis oposumas (Dactylonax kambuayai) ir žieduodegis sklandytuvas (Tous ayamaruensis) taip sėkmingai slapstėsi nuo mokslininkų, kad šiuolaikinė zoologija juos buvo priskyrusi prie rūšių, išnykusių dar prieš tūkstančius metų.
Iki šiol apie šiuos gyvūnus buvo žinoma tik iš fosilijų, rastų pleistoceno ir ankstyvojo holoceno laikotarpių sluoksniuose. Tačiau nauja ekspedicija į atokius Vogelkopo pusiasalio atogrąžų miškus Naujosios Gvinėjos saloje parodė, kad šios rūšys vis dar egzistuoja. Tyrėjai aptiko gyvus jų atstovus, taip paneigdami seną mokslinę prielaidą apie jų išnykimą.
Unikali anatomija ir evoliuciniai prisitaikymai
Abi naujai identifikuotos rūšys pasižymi išskirtiniais evoliuciniais bruožais. Nykštukinis ilgapirštis oposumas turi ryškią juostą ant nugaros ir neįprastai ilgą ketvirtąjį pirštą. Šis pirštas yra net dvigubai ilgesnis už kitus ir veikia kaip savotiškas įrankis – gyvūnas juo ištraukia vabzdžių lervas iš medžių kamienų.
Tuo tarpu žieduodegis sklandytuvas yra dar didesnė biologinė sensacija. Tai pirmoji nauja sterblinių gentis, aprašyta Naujojoje Gvinėjoje nuo 1937 metų. Mokslininkai nustatė, kad šis gyvūnas yra artimiausias gyvas Australijoje gyvenančio milžiniškojo sklandytuvo giminaitis.
Įdomu tai, kad šios rūšys neturi artimų giminaičių pačioje Naujosios Gvinėjos saloje. Mokslininkai tai aiškina sudėtinga regiono geologine istorija. Pasak profesoriaus Timo Flannery, Vogelkopo pusiasalis iš tikrųjų yra senovės Australijos žemyno fragmentas, kuris vėliau atsiskyrė ir tapo Naujosios Gvinėjos dalimi. Būtent todėl šiame regione išliko gyvūnai, kurie kitur jau seniai išnyko.
Vietos gentys padėjo mokslininkams
Šis atradimas tapo įmanomas ne tik dėl mokslinių tyrimų, bet ir dėl glaudaus bendradarbiavimo su vietos gyventojais. Tyrėjai dirbo kartu su vietos seniūnais ir naudojo čiabuvių padarytas nuotraukas, kurios padėjo identifikuoti gyvūnus.
Tambrau ir Maibrat gentims žieduodegis sklandytuvas turi ypatingą kultūrinę reikšmę. Vietos gyventojai jį vadina „tus“ ir laiko šventu gyvūnu.
Pasak tyrimo bendraautorės Rikos Korain, šis gyvūnas laikomas protėvių dvasių įsikūnijimu ir yra svarbi tradicinės iniciacijos ceremonijų dalis. Ji pabrėžia, kad be vietos bendruomenių bendradarbiavimo mokslininkams būtų buvę beveik neįmanoma identifikuoti šių rūšių.
„Lazaro efektas“ biologijoje
Mokslininkai šį reiškinį vadina vadinamuoju „Lazaro efektu“. Tai terminas, naudojamas rūšims, kurios netikėtai „sugrįžta“, nors ilgą laiką buvo laikomos išnykusiomis.
Profesorius Timas Flannery, vienas iš tyrimo vadovų, pabrėžia, kad dviejų tokių rūšių atradimas vienu metu yra itin retas ir svarbus įvykis zoologijos moksle. Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Australian Museum Records“.
Nauji iššūkiai gamtosaugai
Tačiau šis atradimas kartu kelia ir rimtų problemų. Nors mokslininkai dabar žino, kad šios rūšys vis dar egzistuoja, jų apsaugos statusas išlieka neaiškus.
Abi rūšys gyvena labai ribotoje teritorijoje, todėl yra itin pažeidžiamos. Naujojoje Gvinėjoje sparčiai vyksta miškų kirtimas, o nelegali prekyba laukiniais gyvūnais išlieka rimta problema.
Mokslininkai perspėja, kad jei nebus imtasi skubių veiksmų apsaugoti šiuos atogrąžų miškus, šios unikalios rūšys gali išnykti iš tikrųjų – šį kartą ne dėl natūralių procesų, o dėl žmogaus veiklos.
Tyrėjai pabrėžia, kad šie gyvūnai yra gyva evoliucijos istorijos dalis. Jie tarsi laiko kapsulė, leidžianti pažvelgti į pasaulį, kuris egzistavo prieš tūkstančius metų. Jei šios rūšys būtų prarastos, mokslas netektų dar vienos svarbios galimybės suprasti mūsų planetos biologinės įvairovės istoriją.
Šaltinis: https://www.iflscience.com/two-tiny-marsupials-thought-extinct-for-6000-years-discovered-alive-and-well-in-new-guinea-82771
