Iš prisiminimų. Tarybinių laikų mėsinėse mėsa nebuvo „perkama“ – ji buvo gaunama: štai kaip iš tikrųjų veikė sistema

Ką realiai buvo galima nusipirkti mėsinėje?

Popieriuje asortimentas buvo gana platus. Praktikoje viskas priklausė nuo tiekimo ir dienos.

Dažniausiai būdavo siūloma jautiena ir kiauliena, rečiau aviena. Kai mėsos trūkdavo, lentynose atsirasdavo daugiau subproduktų: kepenys, inkstai, plaučiai, skrandžiai, kartais galvos ar kaulai sultiniui.

Tuo metu subproduktai daugeliui nebuvo pasirinkimas iš noro – tai buvo būtinybė, kai norisi bent kažko „mėsiško“.

Kodėl dešra tapo prabanga ir „kultu“?

Sovietmečiu gera dešra nebuvo savaime suprantamas produktas. Dėl trūkumo ir logistikos problemų ji tapo beveik statuso preke. Todėl dešra dažnai būdavo perkama ne kasdienai, o progoms.

Ypač garsėjo virta dešra, įskaitant daktarišką dešrą, kuri ilgą laiką turėjo gerą reputaciją kaip švelnesnis, „tvarkingesnis“ produktas. Dalis žmonių ją rinkosi, nes ji buvo lengvai naudojama: ant sumuštinio, į mišrainę, į šventinį stalą.

Tik vėliau, kai trūkumas didėjo, receptūros pradėjo keistis, o „kokybės legenda“ vis labiau tapo nostalgijos dalimi.

Kvapas ir sąlygos: dalykas, kurį visi prisimena

Mėsinėse dažnai tvyrojo specifinis kvapas. Taip buvo todėl, kad šaldymo įranga ir sandėliavimas ne visur atitiko gerą praktiką, o mėsos apyvarta ne visada būdavo tokia greita, kaip turėtų būti.

Be to, pats procesas buvo „žalias“: mėsa, pjovimas, kraujas, popierius, sverimas, rėžimas. Tai nebuvo sterili prekyba, prie kurios pripratome šiandien. Tai buvo labiau sandėlio ir parduotuvės mišinys.

„Po prekystaliu“: kaip veikė nerašyta sistema

Vienas labiausiai atpažįstamų SSRS mėsinių fenomenų – „po prekystaliu“. Tai reiškė, kad geriausia prekė dažnai nepasirodydavo viešai. Ji būdavo atidedama saviems: pažįstamiems, kaimynams, „reikalingiems žmonėms“, kartais mainais į kitus dalykus.

Dėl to formavosi tylus supratimas: jei neturi ryšių, gausi tai, kas liko.

Tai nebuvo vien atskirų pardavėjų „gudrumas“. Tai buvo sistemos pasekmė: kai trūksta, atsiranda privilegijos. Deficitas automatiškai kuria „savus“ ir „kitus“.

Tikroji išvada: mes prisimename skonį, bet pamirštame kainą

Sovietinė mėsinė nebuvo tiesiog parduotuvė. Tai buvo vieta, kur žmonės stovėjo, laukė, nervinosi, derėjosi ir dažnai nusivildavo. Ir tuo pačiu – vieta, kuri formavo įprotį „apsirūpinti“, „pasidėti“, „nepraleisti“.

Todėl šiandieninė nostalgija dažnai iškreipia vaizdą. Taip, kai kurie produktai tikrai buvo kitokie. Tačiau kaina už tą „kitokį skonį“ buvo gyvenimas nuolatinio trūkumo ir kompromisų sąlygomis.