Kai Tomas pirmą kartą pamatė tą skambutį, jis gulėjo tarp senų žvakidžių, suskilusių porceliano lėkščių ir laikrodžių be rodyklių. Mažoje antikvarinėje parduotuvėje Vilniaus senamiestyje jis atrodė beveik nepastebimas — tamsaus metalo, su nutrintu mediniu koteliu ir smulkiu įrašu ant krašto.
Pardavėjas, žilas vyras su akiniais ant nosies galiuko, pastebėjo, kad Tomas jį paėmė į rankas.
– Keistas daiktas, – tarė jis tyliai.
– Kuo keistas? – paklausė Tomas.
Vyras kurį laiką tylėjo. Tada ištiesė ranką, lyg norėdamas skambutį paimti atgal, bet persigalvojo.
– Jis neskamba tada, kai jūs norite.
Tomas nusijuokė. Jam patiko tokios istorijos. Kiekvienas senas daiktas antikvariate turėjo turėti legendą, kitaip už jį niekas nemokėtų daugiau nei už metalo gabalą.
– O kada jis skamba?
Pardavėjas pažvelgė į jį rimtai.
– Kai namuose kas nors neturi skambėti.
Tomas būtų išėjęs be pirkinio, jei ne tas sakinys. Jis suskambo galvoje taip įdomiai, kad po kelių minučių skambutis jau gulėjo popieriniame maišelyje, o Tomas ėjo namo jausdamasis lyg nusipirkęs ne daiktą, o paslaptį.
Pirmasis vakaras
Namuose jis padėjo skambutį ant lentynos svetainėje, tarp knygų ir senos močiutės nuotraukos. Butas buvo neseniai įsigytas, dar truputį tuščias, su aidinčiais kampais ir naujai dažytų sienų kvapu.
Tomas gyveno vienas. Jam tai patiko. Po triukšmingų darbų, susitikimų ir nuolatinių skambučių jis brangino tylą.
Tą vakarą jis įsipylė arbatos, atsisėdo prie kompiuterio ir beveik pamiršo apie pirkinį. Už lango lijo. Ant palangės barbėjo lašai. Kažkur viršuje kaimynai stumdė kėdę.
Tada pasigirdo skambutis.
Trumpas, plonas, bet labai aiškus.
Ting.
Tomas pakėlė galvą.
Skambutis stovėjo ant lentynos. Niekas jo nelietė.
Jis atsistojo ir nuėjo arčiau. Galbūt vibracija? Gal pravažiavo sunkvežimis? Gal viršuje kažkas trinktelėjo taip stipriai, kad sudrebėjo siena?
Jis paėmė skambutį, švelniai papurtė. Garsas buvo toks pats.
Ting.
Tomas šyptelėjo.
– Na gerai, – sumurmėjo. – Gražus triukas.
Jis padėjo skambutį atgal ir grįžo prie kompiuterio.
Po kelių minučių iš virtuvės pasigirdo garsas.
Tarsi kažkas būtų pirštu perbraukęs per stiklinės kraštą.
Tomas sustingo. Virtuvėje šviesa buvo išjungta. Jis pats visas stiklines buvo palikęs spintelėje.
Ting.
Skambutis suskambo antrą kartą.
Triukšmas, kuris neturėjo būti
Kitą rytą Tomas sau paaiškino viską paprastai. Senas namas. Vamzdžiai. Radiatoriai. Kaimynai. Fantazija. Visiškai normalu.
Bet vakare nutiko dar kartą.
Jis žiūrėjo filmą, kai koridoriuje kažkas tyliai trakštelėjo. Lyg grindų lenta, nors koridoriuje buvo plytelės.
Ting.
Tomas išjungė filmą.
Bute stojo tokia tyla, kad jis girdėjo savo širdį.
Tada iš koridoriaus pasigirdo kitas garsas. Lėtas, švelnus, bet aiškus. Tarsi kažkas nagu brauktų per sieną.
Tomas priėjo prie koridoriaus ir įjungė šviesą.
Nieko.
Ant sienos kabėjo tik jo striukė. Po ja stovėjo batai. Durys buvo užrakintos. Langai uždaryti.
Jis grįžo į svetainę, pažvelgė į skambutį ir pirmą kartą pajuto ne smalsumą, o nemalonų šaltį nugaroje.
Skambutis stovėjo ramiai.
Tarsi lauktų.
Kaimynė iš trečio aukšto
Po kelių dienų Tomas sutiko laiptinėje kaimynę iš trečio aukšto. Senyva moteris nešė šiukšlių maišelį ir sustojo pamačiusi jį.
– Jūs naujas iš ketvirto? – paklausė.
– Taip. Tomas.
Moteris linktelėjo, bet nesišypsojo.
– Naktimis pas jus garsai girdisi.
Tomas pajuto, kaip įsitempė pečiai.
– Kokie garsai?
Ji apsidairė, tarsi nenorėtų, kad kas išgirstų.
– Lyg baldus stumdytumėt. Lyg kažkas vaikščiotų. O kartais… – ji nutilo.
– Kartais?
– Kartais skambutis.
Tomas kelias sekundes negalėjo ištarti nė žodžio.
– Jūs girdite skambutį?
– Visi girdėjom, kai čia dar ankstesnė moteris gyveno.
– Kokia moteris?
Kaimynė palingavo galvą.
– Geriau nesidomėkit. Jei namai pradeda kalbėti, reikia ne klausinėti, o klausytis.
Ji nuėjo laiptais žemyn, palikusi Tomą stovėti su šiukšlių maišeliu rankoje ir mintimi, kad galbūt pardavėjo žodžiai nebuvo pardavimo triukas.
Ankstesnė savininkė
Tomas pradėjo ieškoti informacijos apie butą. Nekilnojamojo turto dokumentuose nieko įdomaus nebuvo. Butas kelis kartus keitė savininkus, paskutinė savininkė buvo moteris vardu Elena Vaitkienė.
Internete jis rado tik seną nekrologą.
„Po ilgos ligos mirė Elena Vaitkienė, buvusi muzikos mokytoja.“
Muzikos mokytoja.
Tomas dar kartą pažvelgė į skambutį. Ant jo krašto esantis įrašas, kurio anksčiau neįskaitė, dabar atrodė aiškesnis. Jis pasišvietė telefonu.
„Tylai saugoti.“
Staiga iš virtuvės nukrito šaukštas.
Tomas krūptelėjo taip stipriai, kad vos neišmetė telefono.
Ting.
Skambutis suvirpėjo ant lentynos.
Ting.
Antrą kartą.
Ting.
Trečią.
Tomas stovėjo vidury svetainės, nejudėdamas. Skambutis iki tol niekada nebuvo skambėjęs tris kartus iš eilės.
Tada kažkas pabeldė iš vidaus į sieną.
Vieną kartą.
Po pauzės — antrą.
Po dar ilgesnės pauzės — trečią.
Lyg atsakytų.
