Jei Everestą perpjautume pusiau, pirmas vaizdas nustebintų: aukščiausio kalno viduje slypi senovės jūros pėdsakai

Įsivaizduokite, kad Everestą būtų galima perpjauti tarsi milžinišką tortą – nuo papėdės iki viršūnės. Vaizdas viduje būtų ne tuščia ola, ne ledinis kambarys ir ne mistinis požeminis pasaulis, o sluoksniuotas geologinis archyvas. Kiekvienas sluoksnis pasakotų istoriją apie laiką, kai šioje vietoje nebuvo nei Himalajų, nei sniego, nei alpinistų. Buvo jūra.

Būtent tai ir yra labiausiai galvą apsukantis Everesto faktas. Aukščiausio pasaulio kalno viršutinę dalį sudaro senovinės jūrinės kilmės uolienos. Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga nurodo, kad Everesto viršūnės sritis sudaryta iš tropinės vidurinio ordoviko klinties, kurioje yra gausių ir įvairių jūrinių fosilijų. Šios uolienos kadaise buvo senovinio jūros dugno dalis, dar gerokai prieš Indijos ir Azijos žemynų susidūrimą.

Kitaip tariant, stovėdamas netoli Everesto viršūnės žmogus iš tikrųjų stovi ant uolienų, kurios kadaise formavosi šiltoje seklioje jūroje. Tai skamba kaip geologinis pokštas: vieta, kur šiandien trūksta deguonies ir tvyro mirtinas šaltis, kadaise buvo jūros aplinka, tinkama gyvybei.

Kalnas, kuris kadaise buvo jūros dugnas

Everestas nėra vienas vientisas akmens gabalas. Jis sudarytas iš skirtingų uolienų sluoksnių, kurie per milijonus metų buvo suspausti, deformuoti, pakelti ir iškelti aukščiau nei bet kuri kita Žemės vieta. Viršutinėje kalno dalyje randama klintis ir kitos nuosėdinės uolienos, o jose – senovinių jūrinių organizmų pėdsakai.

Čia verta pataisyti vieną dažną klaidą. Kartais rašoma, kad šie jūros gyviai gyveno prieš 30 mln. metų. Tai netikslu. Pats Himalajų kilimas susijęs su Indijos ir Eurazijos plokščių susidūrimu, kuris, JAV geologijos tarnybos duomenimis, prasidėjo maždaug prieš 40–50 mln. metų. Tačiau dalis Everesto viršūnės uolienų ir jose aptinkamų jūrinių fosilijų yra gerokai senesnės – siekia šimtus milijonų metų.

USGS aiškina, kad prieš maždaug 225 mln. metų Indija dar buvo didelė sala, o nuo Azijos ją skyrė Tetidės jūra. Vėliau Indijos plokštė judėjo į šiaurę ir susidūrė su Eurazija. Kadangi abi plokštės buvo žemyninės ir panašaus tankio, viena tiesiog nepanėrė po kita. Milžiniškas spaudimas ėmė glamžyti, stumti ir kelti uolienas aukštyn – taip formavosi Himalajai.

Todėl Everesto vidus būtų tarsi sugniuždytas senos jūros dugnas. Ne pasaka, ne legenda, o labai lėtas, labai galingas Žemės darbas.

Fosilijos

Ar kalno viduje gali būti tuštumų?

Sensacinguose tekstuose apie Everestą dažnai pasirodo teiginiai apie milžiniškas olas, požeminius ežerus, šiltas ertmes ar net užslaptintus tyrimus. Skamba įspūdingai, bet čia reikia atsargumo. Patikimų viešų duomenų, kad Everesto viduje būtų aptikta milžiniška slapta ola ar „zona, apie kurią valdžia nutylėjo“, nėra.

Tai nereiškia, kad Everestas visiškai paprastas. Kalnas yra tektoniškai aktyvioje srityje, kur uolienos suspaustos, perskeltos, deformuotos ir nuolat veikiamos šalčio, ledo, žemės drebėjimų bei erozijos. Himalajai tebėra aktyvi kalnų sistema, nes Indijos ir Eurazijos plokščių sąveika nesibaigė.

Ar tokioje kalnų sistemoje gali būti plyšių, lūžių, ertmių, požeminio vandens kelių? Taip, teoriškai tokie dalykai kalnuose egzistuoja. Tačiau nuo to iki milžiniško paslėpto požeminio pasaulio – labai ilgas kelias. Geologijoje vien „galėtų būti“ nėra atradimas. Reikia matavimų, gręžinių, seisminių duomenų, kartografavimo ir viešai patikrintų tyrimų.

Todėl į teiginius apie „užslaptintą 2019 m. anomaliją“ verta žiūrėti skeptiškai. 2019 m. Everesto regione iš tiesų vyko didelė tarptautinė mokslinė ekspedicija, tyrusi klimato kaitos, ledynų, ekosistemų, geologinių pavojų ir žmonių poveikio rizikas. Tačiau viešai prieinamuose moksliniuose aprašymuose nekalbama apie įrodytą milžinišką slaptą olą kalno viduje.

Kas iš tikrųjų būtų matoma pjūvyje

Jei Everestą perpjautume moksliškai, o ne „YouTube“ sensacijos peiliu, pamatytume ne vieną paslaptį, o daug sluoksnių. Viršuje būtų klintys ir dolomitai, susiję su senovinėmis jūrinėmis nuosėdomis. Žemiau – metamorfinės uolienos, kurios kadaise buvo pakeistos karščio ir slėgio. Dar giliau – sudėtinga Himalajų uolienų struktūra, susijusi su žemynų susidūrimu.

Tai būtų ne švari, graži schema, o suspaustas ir sulankstytas geologinis chaosas. Uolienų sluoksniai kalnuose dažnai būna pasvirę, perstumti vieni ant kitų, sulaužyti ir deformuoti. Todėl paprastas klausimas „kas yra 2 km gylyje?“ ne visada turi paprastą atsakymą. Kalnas nėra tortas, kuriame visi sluoksniai guli idealiai horizontaliai.

Labiausiai stebinantis dalykas vis tiek liktų jūrinės fosilijos aukštyje, kuriame žmogus sunkiai kvėpuoja. Tai vienas stipriausių įrodymų, kad Žemės paviršius nėra pastovus. Jūros dugnas gali tapti kalno viršūne, o žemynai gali susidurti taip lėtai, kad žmogaus gyvenime beveik nieko nepamatysi, bet per milijonus metų rezultatas bus Himalajai.

Urvai

Kodėl Everesto tiesiog neišgręžia

Klausimas logiškas: jei Everesto vidus toks įdomus, kodėl jo niekas paprasčiausiai neišgręžia iki galo? Atsakymas paprastas – tai būtų neįtikėtinai brangu, pavojinga ir techniškai sudėtinga.

Gręžimas aukštikalnėse nėra tas pats, kas gręžinys lygumoje. Ten trūksta deguonies, sudėtinga logistika, ekstremalus oras, lavinų ir nuošliaužų rizika, sunku gabenti techniką, degalus, personalą ir įrangą. Be to, Everestas yra ne vien geologinis objektas. Vietos bendruomenėms jis turi ir dvasinę reikšmę, todėl agresyvūs eksperimentai su kalnu nebūtų vien techninis sprendimas.

Daug informacijos apie kalną mokslininkai gauna kitais būdais: tyrinėdami paviršiaus uolienas, lūžius, ledynus, fosilijas, seisminius duomenis ir platesnę Himalajų geologiją. Tai lėtesnis, mažiau dramatiškas, bet patikimesnis kelias nei fantazija apie vieną gręžinį, kuris „atskleis visą tiesą“.

Tikroji paslaptis įdomesnė už legendas

Apie Everestą visada bus kuriamos legendos. Vieniems norėsis kalbėti apie Šambalą, kitiems – apie požeminius ežerus, tretiems – apie slaptus valdžios raportus. Tokios istorijos traukia akį, bet dažnai užgožia faktą, kuris pats savaime yra stulbinantis.

Everesto viršūnėje yra senovinės jūros pėdsakų. Kalnas, kuris šiandien atrodo kaip ledo ir akmens tvirtovė, saugo fosilijas iš pasaulio, egzistavusio prieš šimtus milijonų metų. Tai reiškia, kad aukščiausias Žemės taškas kadaise buvo jūros dugno istorijos dalis.

Ir tai gal net įspūdingiau nei slapta ola. Nes čia nereikia sąmokslo. Užtenka Žemės laiko, plokščių tektonikos ir kelių šimtų milijonų metų. Everestą „perpjovus“ pusiau pamatytume ne paslėptą civilizaciją, o dar keistesnį dalyką – įrodymą, kad mūsų planeta nuolat perrašo pati save.