Dar gerokai iki skaitmeninės televizijos ir „išmaniųjų“ ekranų laikų daugelio namuose buvo vienas neatsiejamas vaizdas – nespalvotas, grūdėtas šnypštimas, pasirodantis tada, kai televizorius neranda jokio kanalo. Tas erzinantis, bet kartu keistai hipnotizuojantis baltasis triukšmas, kurį vieni vadino „sniegu“, kiti – „skruzdėlynu“, iš tiesų slėpė kur kas daugiau nei techninį nepatogumą. Jis buvo tylus Visatos pradžios liudytojas.
„Skruzdėlynas“ ekrane ir jo tikroji kilmė
Analoginiai televizoriai turėjo savybę, kurios šiandien nebeliko – jie rodė ne „nieką“. Jei kanalas regione neegzistavo arba signalas buvo per silpnas, televizorius vis tiek bandydavo kažką priimti. Rezultatas – chaotiškas juodų ir baltų taškelių šokis ir šnypštimas, kurį skirtingos šalys vadino savaip: Prancūzijoje ir Nyderlanduose tai buvo „sniegas“, Ispanijoje – „lietus“, Japonijoje – „smėlio audra“, o Vengrijoje – „skruzdėlių futbolas“.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip grynas triukšmas. Tačiau iš tiesų televizorius veikė panašiai kaip radijas: jis rinko visus aplinkoje esančius signalus, net jei tai nebuvo tikra televizijos transliacija.
Ką iš tikrųjų „gaudė“ analoginė televizija
Kai nebuvo stipraus kanalo signalo, analoginis televizorius ekrane atvaizduodavo viską, kas tuo metu pasiekdavo jo imtuvą. Tai buvo kelių skirtingų šaltinių mišinys: atmosferos trikdžiai, vietiniai radijo dažniai, paties televizoriaus elektronikos triukšmas. Tačiau tarp jų slypėjo ir dar vienas, daug senesnis signalas.
Nedidelė dalis to triukšmo kilo iš kosminės foninės mikrobangų spinduliuotės – silpno, bet visur esančio Visatos „aido“. Tai energija, likusi po Didžiojo sprogimo, įvykusio prieš maždaug 13,8 milijardo metų. Per tą laiką Visatai plečiantis, pirminė itin energinga spinduliuotė „atvėso“ ir virto mikrobangomis, kurios iki šiol tolygiai sklinda visomis kryptimis.
Maža šios spinduliuotės dalis pasiekia Žemę, prasiskverbia pro atmosferą ir, analoginių televizorių laikais, buvo matoma kaip dalis to paties baltojo triukšmo ekrane.
Visatos gimimas – jūsų svetainėje
Kitaip tariant, žiūrėdami į „tuščią“ analoginės televizijos kanalą, jūs iš dalies stebėjote patį Visatos gimimo foną. Tai ne metafora ir ne poetiškas palyginimas, o fizikinis faktas. Televizorius tapdavo netobulu, bet realiu kosminės istorijos imtuvu.
Šiuolaikiniai skaitmeniniai televizoriai šios patirties nebesuteikia. Jie arba rodo vaizdą, arba ne – be tarpinio, chaotiško „triukšmo“, kuriame slypėjo Visatos atmintis.
Atradimas, pakeitęs kosmologiją
Kosminė foninė mikrobangų spinduliuotė nebuvo teorinis spėjimas. 1964 metais ją atsitiktinai aptiko fizikas Arno Allanas Penziasas ir radijo astronomas Robertas Woodrow Wilsonas. Dirbdami su radijo teleskopu jie nuolat girdėjo keistą, nepaaiškinamą triukšmą, nepriklausantį nei nuo paros laiko, nei nuo to, kuria kryptimi buvo nukreipta antena.
Iš pradžių mokslininkai ieškojo labai žemiškų paaiškinimų: techninių gedimų, miesto trukdžių, netgi antenoje apsigyvenusių balandžių. Tačiau pašalinus visas galimas priežastis triukšmas niekur nedingo. Galiausiai tapo aišku – tai silpnas, bet visur vienodas Didžiojo sprogimo aidas, sklindantis iš visų Visatos kampelių.
Šis atradimas tapo vienu svarbiausių šiuolaikinės kosmologijos įrodymų ir patvirtino Didžiojo sprogimo teoriją. Už jį Penziasui ir Wilsonui buvo skirta Nobelio fizikos premija.
Triukšmas, kuris pasakoja pradžią
Tai reiškia, kad kiekvienas, kuris kadaise sėdėjo priešais analoginį televizorių ir žiūrėjo į šnypščiantį „sniegą“, net nesuvokdamas tapo Visatos istorijos liudininku. Tame atsitiktiniame taškelių mirgėjime slypėjo ne tik technikos ribotumas, bet ir 13,8 milijardo metų senumo žinutė.
Šiandien, kai ekranai tapo nepriekaištingai švarūs ir tylūs, tokio vaizdo jau nebepamatysime. Tačiau faktas lieka: senoji analoginė televizija trumpam sujungė kasdienį gyvenimą su pačia Visatos pradžia – tiesiogiai, be filtrų ir be paaiškinimų.
