Daugiau nei šimtmetį ji egzistavo ten, kur labiausiai pasitikime tikslumu – žemėlapiuose. Ji buvo spausdinama prestižiniuose atlasuose, rodoma skaitmeninėse platformose ir net pažymėta palydoviniuose vaizduose. Tačiau kai mokslininkai galiausiai nuplaukė į tą vietą, paaiškėjo stulbinanti tiesa: salos nėra. Ji niekada neegzistavo.
Tai – Sandy sala, dar vadinama Smėlio sala – viena garsiausių „vaiduoklių“ geografijos istorijoje.
Sala, kuri turėjo būti tarp Australijos ir Naujosios Kaledonijos
Buvo manoma, kad Sandy sala yra Koralų jūroje, tarp Australijos ir Naujosios Kaledonijos. Pirmą kartą ji atsirado žemėlapiuose dar XVIII amžiuje. Apie 1774 metus ją savo užrašuose pažymėjo James Cook, o XIX amžiuje „navigacinę kliūtį“ toje vietoje užfiksavo banginių medžioklės laivas „Velocity“.
Laivo įgula pranešė apie kažką, kas trukdė plaukimui. Vėlesni kartografai šį įrašą interpretavo kaip sausumą. Taip gimė Smėlio sala – objektas, kuris dešimtmečius buvo perrašinėjamas iš vieno žemėlapio į kitą, beveik niekam neabejojant jo egzistavimu.
Žemėlapių šmėkla, kuri tapo „realybe“
Nors vėlesnėms ekspedicijoms nepavyko rasti salos, ji ir toliau gyveno žemėlapiuose. Ji atsirado net tokiuose autoritetinguose leidiniuose kaip „Times Atlas of the World“, o vėliau – ir skaitmeniniuose žemėlapiuose, įskaitant Google Earth.
Būtent tai ir kėlė didžiausią nuostabą: kaip XXI amžiuje, turint palydovus, sonarą ir GPS, neegzistuojanti sala vis dar galėjo būti laikoma tikra?
2012-ieji: ekspedicija, kuri viską pakeitė
2012 metais Sidnėjaus universiteto mokslininkų komanda nusprendė padėti tašką šioje istorijoje. Jie nuplaukė tiesiai į koordinatę, kurioje, remiantis žemėlapiais, turėjo būti Sandy sala.
Vietoje sausumos jie rado tik atvirą vandenyną. Ir ne seklumą, ne rifą – o apie 1400 metrų gylio jūrą.
Tyrėja Maria Seton vėliau atvirai pripažino: komanda tikėjosi pamatyti bent kažkokį sausumos pėdsaką. „Sala buvo pažymėta „Google Earth“ ir kituose žemėlapiuose. Tačiau mes neradome nieko – tik labai gilią jūrą“, – sakė ji.
Tai buvo momentas, kai šimtametė geografinė klaida galutinai subyrėjo.
Kaip klaida išgyveno daugiau nei šimtmetį
Australijos hidrografijos tarnyba vėliau paaiškino, kad Sandy sala greičiausiai yra klasikinis pavyzdys, kaip žmogiška klaida gali būti kartojama dešimtmečiais. Kartografai perimdavo informaciją vieni iš kitų, manydami, kad ji jau patikrinta.
Buvo svarstoma ir kita versija – vadinamosios „vaiduoklių vietos“, kurias kai kurie žemėlapių sudarytojai sąmoningai įtraukdavo, kad apsaugotų savo autorių teises. Tačiau specialistai pabrėžė: jūrų kartografijoje tokia praktika beveik nenaudojama, todėl tikėtina, kad Sandy sala buvo tiesiog ilgai nekvestionuota klaida.
Kas iš tikrųjų suklaidino jūreivius
2013 metais mokslininkai pateikė labiausiai tikėtiną paaiškinimą. „Sala“, su kuria XIX amžiuje susidūrė laivas „Velocity“, greičiausiai buvo milžiniškas dreifuojančios pemzos laukas, atkeliavęs iš Fidžio pusės.
Pemza susidaro, kai iš ugnikalnio ištekėjusi lava labai greitai atvėsta. Ji yra lengva ir gali ilgai plūduriuoti vandens paviršiumi, sudarydama ištisus „salų“ plotus. Vandenynų srovės ir vėjai galėjo atnešti tokį pemzos masyvą į Koralų jūrą, o jūreiviai jį palaikė tikra sausuma.
Pamoka iš neegzistavusios salos
Sandy salos istorija tapo viena garsiausių modernios kartografijos pamokų. Ji parodė, kad net ir autoritetingi šaltiniai gali klysti, o viena sena pastaba gali tapti „faktu“, jei jos niekas nepatikrina.
Sala, kurios niekada nebuvo, daugiau nei 100 metų formavo mūsų pasaulio vaizdą. Ir tik tada, kai žmonės nusprendė patys nuplaukti ir pažiūrėti, žemėlapio šmėkla galutinai išnyko. Tai priminimas, kad net ir pažangiausiame amžiuje kartais vis dar reikia seniausio metodo – patikrinti savo akimis.
Šaltinis: https://tech.wp.pl/przez-100-lat-widniala-na-mapach-odkryli-jej-tajemnice,7241290978614240a
