Kai žmonės sako, kad norėtų viską mesti ir išplaukti į jūrą, dažniausiai jie įsivaizduoja saulėlydžius, kavą denyje ir gyvenimą be sąskaitų. Tačiau pora, pardavusi namą ir persikėlusi į burlaivį, greitai suprato: gyvenimas ant vandens gali sumažinti išlaidas, bet jis neatleidžia nuo atsakomybės. Tiesiog sąskaitas pakeičia remontai, paskolas – oras, o komfortą – laisvė.
Iš šalies Charly Oliverio ir Michelle Denton sprendimas atrodė drąsus, gal net šiek tiek beprotiškas. Jie pardavė namą Kolorado valstijoje, nusipirko 41 pėdos ilgio burlaivį ir didžiąją metų dalį pradėjo leisti jūroje. Žiemomis jie plaukia Bahamų salų link, o vasaras leidžia kelionėse arba paprastesniame būste sausumoje.
Bet tai nebuvo impulsyvus pabėgimas nuo rutinos. Michelle dar jaunystėje pradėjo galvoti apie gyvenimą, kuriame darbas neužimtų visos egzistencijos. Jie taupė dešimtmečius, gyveno atsargiau, planavo ir tik tada priėmė sprendimą, kuris daugeliui skamba kaip filmo pradžia.
Tik jų gyvenimas burlaivyje nėra filmas. Jame yra ir tylūs rytai, ir gedimai, ir vandens taupymas, ir nuolatinis klausimas: kas bus, jei rytoj pasikeis oras?
Laisvė prasidėjo nuo atsisakymo turėti per daug
Pora nusprendė parduoti namą ne todėl, kad nebeturėjo kur gyventi. Priešingai – jie turėjo tai, ką daugelis laiko saugumu: būstą, įprastą kasdienybę, daiktus, aiškią tvarką. Tačiau ilgainiui viskas, kas turėjo suteikti ramybę, pradėjo priminti naštą.
Didelis namas reiškia ne tik daugiau vietos. Jis reiškia daugiau priežiūros, daugiau sąskaitų, daugiau remonto, daugiau daiktų, kuriuos reikia saugoti, valyti ir perkelti iš vienos spintos į kitą. Burlaivyje viskas kitaip: jei daiktas neturi aiškios paskirties, jam tiesiog nėra vietos.
Gyvenimas laive priverčia labai greitai suprasti, kiek mažai iš tikrųjų reikia.
Tai viena didžiausių tokio pasirinkimo pamokų. Laisvė ateina ne tik tada, kai išplauki iš uosto. Ji prasideda tada, kai nustoji laikyti daiktus vien tam, kad jie būtų. Kai vietoj pilnos drabužinės renkiesi kelis reikalingus drabužius. Kai vietoj didelės svetainės turi mažą kajutę, bet daugiau laiko sau. Kai vietoj nuolatinio pirkimo atsiranda klausimas: ar man to tikrai reikia?
Toks gyvenimas gali atrodyti labai viliojantis žmonėms, pavargusiems nuo paskolų, didelių sąskaitų ir jausmo, kad visas atlyginimas ištirpsta būstui, komunalinėms išlaidoms ir nuolatiniams pirkiniams. Tačiau laivas nėra pigus stebuklas.
Išlaidų mažiau, bet atsakomybės daugiau
Gyvenimas burlaivyje dažnai apibūdinamas kaip pigesnis. Tam tikra prasme taip ir yra. Nėra įprastos būsto paskolos, didelio namo šildymo sąskaitų, daug kasdienio vartojimo išlaidų. Saulės baterijos padeda sumažinti elektros poreikį, o paprastesnis gyvenimo būdas natūraliai mažina pirkinius.
Tačiau laivas reikalauja nuolatinės priežiūros. Draudimas, remontas, techninė būklė, įranga, uosto mokesčiai, atsarginės dalys – visa tai kainuoja. Skirtumas tik tas, kad laive negali ilgai ignoruoti problemos. Jei namuose varvantis čiaupas gali laukti savaitę, jūroje smulkus gedimas kartais tampa saugumo klausimu.
Charly yra pasakęs, kad tai nėra vien saulėlydžiai ir kokteiliai. Ir būtent ši frazė geriausiai apibendrina realybę. Daug remonto tenka atlikti patiems. Reikia mokėti planuoti, stebėti orus, taupyti vandenį, suprasti techniką ir priimti sprendimus be panikos.
Laisvesnis gyvenimas nebūtinai reiškia lengvesnį gyvenimą. Dažnai jis reiškia, kad už savo pasirinkimus atsakai tiesiogiai.
Finansiškai toks gyvenimas tampa nuolatiniu balansavimu. Vieną mėnesį išlaidos gali būti mažos, kitą – staiga prireikia brangaus remonto. Nebelieka daug tradicinių sąskaitų, bet atsiranda naujų rizikų. Todėl poros sėkmę lėmė ne vien drąsa, o ilgametis pasiruošimas.
Ne kiekvienam tinka gyvenimas, kurį valdo oras
Didžiausias pokytis persikėlus į burlaivį yra ne adresas. Didžiausias pokytis – ritmas. Anksčiau dieną valdė kalendorius, darbai, susitikimai, sąskaitos ir įprasta rutina. Dabar daug ką lemia oras, vėjas, vanduo ir techninė laivo būklė.
Kai kuriems tai skamba kaip išsilaisvinimas. Kitiems – kaip nuolatinis nesaugumas.
Ribota erdvė taip pat tampa išbandymu. Laive negali tiesiog išeiti į kitą namo galą ir užsidaryti durų. Jei pora kartu gyvena mažoje erdvėje, santykiai turi būti tvirti, o gebėjimas kalbėtis – dar tvirtesnis. Čia nėra daug vietos nei daiktams, nei ilgai kaupiamam pykčiui.
Todėl ne visi, kurie svajoja apie gyvenimą ant vandens, iš tiesų jame pasilieka. Kai romantika susiduria su remonto sąmata, audra, drėgme ar paprasto dušo ilgesiu, dalis žmonių grįžta į sausumą. Tai nėra nesėkmė. Tai tik priminimas, kad kiekviena laisvė turi savo kainą.
Charly ir Michelle po kelerių metų jūroje taip pat nusipirko mažesnį namą sausumoje, kad turėtų pastovesnę vietą tarp kelionių. Tai labai žmogiškas sprendimas. Net svajonių gyvenime kartais reikia kranto.
Jų istorija įkvepia ne todėl, kad kiekvienam reikėtų parduoti namą ir pirkti burlaivį. Ji įkvepia todėl, kad primena: gyvenimą galima perkurti, jei išdrįsti sąžiningai paklausti, kas tave laiko, o kas iš tiesų maitina.
Vieniems tai bus burlaivis. Kitiems – mažesnis butas, namelis užmiestyje, gyvenimas kitoje šalyje ar tiesiog mažiau daiktų ir daugiau laiko.
Svarbiausia ne tai, ar gyveni ant vandens, ar sausumoje. Svarbiausia, ar tavo gyvenimas vis dar priklauso tau.
