Astronomai neseniai užfiksavo 40 000-ąjį netoli Žemės praskriejusį asteroidą. Tai nėra vien statistinis skaičius. Šis įvykis priminė apie realią grėsmę, kuri žmoniją lydi nuo Saulės sistemos susiformavimo pradžios. Kiekvienas iš šių objektų – nuo kelių metrų fragmentų iki kilometrų skersmens milžinų – yra pirmapradės kosminės materijos, iš kurios prieš daugiau nei keturis milijardus metų formavosi planetos, likutis. Šiandien jie skrieja aplink Saulę, o dalis jų praskrieja maždaug už 45 milijonų kilometrų nuo Žemės orbitos. Būtent tokie asteroidai kelia didžiausią susidomėjimą ir potencialų pavojų.
Arti Žemės skriejančių asteroidų katalogas ilgai augo lėtai. Pirmasis toks objektas – Erotas – atrastas 1898 m., tačiau dešimtmečius atradimai buvo reti. Proveržis įvyko atsiradus apžvalginiams teleskopams, kurie nuo 1990-ųjų reguliariai skenuoja didelius dangaus plotus. Atradimų skaičius ėmė sparčiai augti, ir iki 2016 m. buvo žinoma apie 15 tūkst. netoli Žemės skriejančių asteroidų. Po šešerių metų jų jau buvo per 30 tūkst., o 2025 m. skaičius pasiekė 40 tūkst. Vien per pastaruosius trejus metus aptikta apie 10 tūkst. tokių objektų, atspindint sparčiai tobulėjančias stebėjimo technologijas.
Kiekvienas naujas asteroidas pereina rizikos vertinimo procedūrą. Europos kosmoso agentūros Arti Žemės esančių objektų koordinavimo centras renka visus stebėjimus, tikslina orbitas ir prognozuoja jų judėjimą ateinantiems dešimtmečiams. Beveik du tūkstančiai objektų turi ne nulinę susidūrimo su Žeme tikimybę per artimiausius šimtą metų, nors dauguma jų yra per maži, kad keltų pasaulinio masto pavojų. Vis dėlto 100–200 metrų skersmens asteroidas gali sukelti regioninę katastrofą, o būtent tokie vidutinio dydžio objektai yra sunkiausiai aptinkami. Šiuo metu žinoma tik apie 30 procentų šios grupės asteroidų.
Paieškos tempas tik didėja. Čilėje neseniai pradėjusi veikti Vera Rubin observatorija kas kelias naktis skenuos visą matomą dangų, didindama stebėjimų apimtį ir leisdama aptikti silpnus judančius objektus. ESA kuriami „Flyeye“ teleskopai užtikrins itin platų matymo lauką, galėsiantį užfiksuoti greitai judančius asteroidus, kurie kitu atveju liktų nepastebėti. Kosmose šią veiklą papildys NEOMIR observatorija, dirbsianti infraraudonųjų spindulių diapazone ir stebėsianti objektus, artėjančius nuo Saulės pusės. Būtent iš šios krypties nepastebėtas meteoras 2013 m. sprogo virš Čeliabinsko.
Pavojingų asteroidų identifikavimas yra tik pirmas etapas. Kitas žingsnis – gebėjimas nukreipti pavojų keliantį objektą. Tam atliekama daug eksperimentų. NASA DART misija 2022 m. tyčia rėžėsi į asteroidą Dimorphos ir pakeitė jo orbitą. Europos Hera misija dabar tiria šio smūgio rezultatus, siekdama sukurti tikslesnius tokio tipo manevrų modelius. Tuo pat metu ruošiamasi Ramses misijai į Apophį, kuri padės suprasti, kaip artimas šio asteroido praskriejimas pro Žemę 2029 m. paveiks jo orbitą ir struktūrą.
Nepaisant didelio aptiktų objektų skaičiaus, šiuo metu Žemei tiesioginės grėsmės nėra. Tačiau planetos saugumas priklauso ne tiek nuo dabartinių žinių, kiek nuo gebėjimo prognozuoti rytdienos rizikas. Kiekvienas naujas asteroidas kataloge didina orbitų prognozių tikslumą, o naujos observatorijos ir kosminės misijos sistemingai mažina aklųjų zonų skaičių. Keturiasdešimt tūkstantojo objekto atradimas priminė, kad erdvė aplink Žemę nėra tuščia. Ji kupina objektų, galinčių kelti grėsmę, bet kartu leidžiančių geriau suprasti mūsų planetinės sistemos prigimtį. Planetų gynyba iš hipotetinės disciplinos virto viena svarbiausių šiuolaikinio mokslo sričių.
Šaltinis: https://www.esa.int/Space_Safety/Planetary_Defence/40_000_near-Earth_asteroids_discovered
