Išmanieji įrenginiai vis dažniau tampa neatsiejama kasdienybės dalimi – jie stebi, matuoja, analizuoja ir „mokosi“, kad mums būtų patogiau. Tačiau kartu jie renka vis daugiau duomenų apie mūsų elgesį, įpročius ir net namų struktūrą. Viena istorija iš naujo užkūrė diskusiją apie tai, kas iš tiesų valdo išmaniuosius įrenginius – vartotojai ar jų gamintojai.
Kai privatumas „užgesina“ siurblį
„iLife A11“ dulkių siurblio savininkas, prisistatantis slapyvardžiu Harishankar, nusprendė iš smalsumo pažiūrėti, kokius duomenis jo robotas iš tikrųjų siunčia gamintojui. Stebėdamas tinklo srautą, jis aptiko, kad įrenginys nuolat perduoda žurnalus ir telemetrijos duomenis – informaciją apie veikimo parametrus, klaidas, maršrutus ir sensorių rezultatus.
Tokie duomenys dažnai yra būtini algoritmų tobulinimui, navigacijos sistemoms ar klaidų taisymui. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali atskleisti daugiau, nei norėtume: nuo buto plano iki to, kada būname namuose.
Norėdamas išsaugoti privatumą, Harishankaras užblokavo gamintojo telemetrijos serverių IP adresus, palikdamas atvirus tik tuos, kurie reikalingi programinės įrangos atnaujinimams. Siurblys toliau veikė įprastai – bet tik kelias dienas.
Po to įrenginys netikėtai nustojo veikti. Kai vyras nuvežė jį į remonto dirbtuves, ten robotas buvo „prikeltas“ ir vėl normaliai veikė. Tačiau po kelių dienų scenarijus pasikartojo – dulkių siurblys buvo nuotoliniu būdu išjungtas dar kartą.
Nuotolinė kontrolė – nebe teorija
Po kelių mėginimų remonto centras galiausiai atsisakė priimti įrenginį garantiniam taisymui. Tada Harishankaras nusprendė perimti situacijos kontrolę pats – išardė siurblį, sukūrė „Python“ programą ir prijungė prie jo „Raspberry Pi“ mikrokompiuterį, kad galėtų valdyti įrenginį be gamintojo serverių.
Analizuodamas siurblio operacinę sistemą ir žurnalus, jis aptiko dar daugiau. Paaiškėjo, kad įrenginys į gamintojo serverius siuntė LiDAR nuskaitymus – iš esmės buto ar namo erdvinį žemėlapį – bei kitus neapsaugotus duomenis. Viena iš registruotų išorinių komandų laike sutapo su tuo momentu, kai siurblys nustojo veikti. Tai leido padaryti išvadą: įrenginys buvo išjungtas nuotoliniu būdu.
Remonto centras, atstatydamas programinę-aparatinę įrangą, ištrynė visus žurnalus, todėl nebuvo įmanoma atsekti, kas tiksliai įvyko. Tačiau savininkui pavyko išjungti išorinių komandų priėmimą – dabar jo siurblys veikia lokaliai, be jokio ryšio su debesijos serveriais.
Technologinė patogumo kaina
Ši istorija kelia klausimą, kur baigiasi technologinis patogumas ir prasideda vartotojo kontrolės praradimas. Išmanieji įrenginiai, tokie kaip dulkių siurbliai, televizoriai ar šaldytuvai, dažnai yra susieti su gamintojo debesų platformomis. Tai leidžia nuotoliniu būdu atnaujinti programinę įrangą, stebėti klaidas ar valdyti įrenginį iš telefono. Tačiau kartu tai suteikia gamintojui galimybę jį užblokuoti ar apriboti funkcijas, jei pažeidžiamos naudojimo sąlygos – net ir vartotojui to nesuvokiant.
Be to, duomenys, kurie keliauja į gamintojo serverius, ne visada yra anonimiški. LiDAR žemėlapiai, pavyzdžiui, gali atskleisti kambarių išdėstymą ar net vertingus objektus.
Kas iš tiesų yra savininkas?
Ši situacija parodo, kad nuosavybės sąvoka skaitmeniniame amžiuje tampa santykinė. Nors už įrenginį sumokama, jo valdymas ir programinė logika išlieka gamintojo rankose. Kai kurie įrenginiai neveikia be prisijungimo prie debesijos, todėl jų naudotojai iš esmės tampa nuomininkais, o ne tikrais savininkais.
Kol kas nėra universalių teisinių normų, aiškiai apibrėžiančių, kiek gamintojas gali įsikišti į vartotojo įrenginį po pardavimo. Todėl panašios istorijos tampa priminimu: privatumas ir nuosavybė šiuolaikinėse technologijose nėra savaime duoti dalykai – juos reikia sąmoningai saugoti.
Harishankaro atvejis rodo, kad net paprastas robotas gali tapti įrankiu diskusijai apie žmogaus teisę į kontrolę savo įrenginiuose. O galbūt ir įspėjimu, kad kiekvienas „išmanus“ daiktas turi dvi puses – patogumo ir priklausomybės.
