Kai lauke ima spausti šaltis, o kieme spragsi pirmosios snaigės, namuose tvyro ypatingas jausmas — artėja šventės. Taip buvo ir sovietmečiu, kai švenčiant Naujuosius metus susiformavo savita, ištisa epocha trukusi tradicija. Ši šventė suvienydavo šeimas, gaivindavo vaikystės prisiminimus ir sukurdavo tikrą laukimo magiją.
Tačiau šios šventės kelias buvo ilgas: nuo religinių Kalėdų draudimo iki pompastiškų sovietinių Naujųjų metų su eglutėmis, Seneliu Šalčiu ir „Mėlynąja šviesa“.
Nuo uždraustų Kalėdų iki oficialių Naujųjų metų
Iki revoliucijos Rusijoje Kalėdos buvo viena svarbiausių švenčių — eglės, dovanos, vaišės ir šeimos tradicijos. Tačiau 1929-aisiais valdžia Kalėdas panaikino, paversdama jas paprasta darbo diena. Eglutė ir Senelis Šaltis buvo paskelbti praeities reliktais, o bet kokios „religinės“ šventės laikytos netinkamomis.
Vaikus mokyta nemėgti burtininkų, pasakų ir slaptų dovanų.
Požiūris ėmė keistis tik 4-ajame dešimtmetyje. Komunistas Pavelas Postyševas laikraštyje „Pravda“ iškėlė idėją sugrąžinti eglutę vaikams: kodėl proletariato šeimos turėtų būti atskirtos nuo džiaugsmo? 1935 m. Maskvoje surengtas pirmasis didelis Naujųjų metų renginys pionieriams, o 1937-aisiais šventė tapo oficiali. Į ją sugrįžo Senelis Šaltis, Snieguolė ir šventiškai papuoštos eglės.
Krikščioniškas „Roždestvo“ buvo pakeistas pasaulietine Naujųjų metų švente — ir naujovė greitai prigijo. Net karo metais eglutės stovėjo slėptuvėse, o 1942-ųjų sausio 1-ąją Michailas Kalininas pirmą kartą pasveikino tautą per radiją. 1947 m. sausio 1-oji tapo nedarbo diena. Nuo tada šventė tapo neatsiejama kasmetės tradicijos dalimi.
Po karo atsirado daug naujų papročių: pasakų personažai knygose ir spektakliuose stiprino vaikų tikėjimą stebuklais, o žėrinti žvaigždė eglės viršūnėje tapo simboliu, primenančiu Kremliaus bokštus. Televizija sukūrė dar vieną ritualą — septintajame dešimtmetyje atsiradusi „Mėlynoji šviesa“ tapo pagrindine šventės kulminacija.
1970 m. per televiziją pirmą kartą nuskambėjo oficiali Naujųjų metų kalba — ją pasakė Leonidas Brežnevas. Vėliau ši tradicija tapo kasmetine.
Šventinis stalas ir namų ruošos ritualai
Šventei ruoštasi iš anksto. Vos pasirodžius sniegui, prasidėdavo tikra prieššventinė karštinė: ilgos eilės prie parduotuvių, bandymas „išsaugoti“ geriausius produktus, atsargiai sudėliotus tik Naujųjų metų nakčiai.
Ant stalo būdavo privalomi patiekalai:
- silkė su svogūnais ir klasikinė „silkė po kailiniais“
- „Olivier“ ir „Mimosa“
- naminiai marinuoti agurkai
- drebučiai su mėsa ar žuvimi
- pyragai ir masyvūs tortai
- ir, žinoma, „Sovietinis šampanas“
Prieš šventę namuose vyraudavo generalinis tvarkymasis. Kilimai būdavo išnešami į pusnis ir išmušami, plaunamos užuolaidos, tvarkomi visi kampai. Tik tada ateidavo eglės metas.
Eglutė — dažniausiai tikra — statyta vos kelioms dienoms prieš šventes. Tai buvo ritualas: šeimos atverdavo dėžes su papuošalais, išsaugotais metų metus. Ant šakų kabėjo stiklinių kukurūzų, senų namelių formos žaislai, vatos snaigės, mokyklose pagaminti popieriniai žibintai. Viršūnėje — žvaigždė, kurią uždegti buvo leidžiama tik naktį.
Vaikai, eglutės ir stebuklo laukimas
Vaikams Naujieji metai buvo stebuklo šventė. Miestuose vyko „Jolkos“ — spektakliai darželiuose ir mokyklose. Vaikai deklamuodavo eilėraščius ir dainuodavo dainas, persirengę snaigėmis, zuikučiais, pasakų herojais. Kostiumų parduotuvėse nebuvo — juos siūdavo tėvai.
Kiekvienos šventės kulminacija — Senelio Šalčio pasirodymas. Kartais jį vaidindavo mokytojos, kartais — kūno kultūros mokytojai. Vaikai stodavo ant taburetės, sakydavo eilėraštį ir laukė dovanų.
Didžiausias džiaugsmas — saldainių dėžutė su permatomu dangteliu, o ypatinga svajonė — apsilankyti Kremliuje vykusioje eglėje. Ten dovanos būdavo dedamos į plastikinę dėžutę, primenančią Kremliaus bokštą.
Buvo ir ypatingų ritualų: prieš miegą kiekvienas šeimos narys prie eglės padėdavo batą — ryte jame laukdavo dovana.
Televizorius — pagrindinis šventės „herojus“
Gruodžio 31-ąją televizorius veikdavo nuo ryto iki nakties. Šventiniai koncertai, filmai, animacija ir laukiamiausia programa — „Mėlynoji šviesa“. Ji kūrė jausmą, kad visa šalis sėdi prie vieno stalo.
Likimas buvo susietas su televizija ne tik žiūrovams, bet ir kūrėjams. Žurnalistai ir režisieriai šventę dažnai sutikdavo studijose — nuolat repetuodami, įrašydami sveikinimus ir ruoždami programas, kurios turėjo sukurti šventinę nuotaiką visai šaliai.
Kai bokšto laikrodis mušdavo dvyliką, visi keldavo taures, tyliai sugalvodavo norą ir išgerdavo iki dugno. Po to nuskambėdavo himnas — ir prasidėdavo tikrasis šurmulys: šokiai, tostai, filmai ir naktinė nuotaika, kuri tęsdavosi iki ryto.
Naujųjų metų jausmas — tada ir dabar
Šiandien parduotuvėse netrūksta produktų, girliandos — įvairiausių formų, o Senelis Šaltis nebesivaržo su Kalėdų Seneliu. Tačiau pagrindinis jausmas išliko.
Jei užmerksi akis, vis dar gali pajusti kvapnią eglę, mandarinus, išgirsti dainas ir suprasti: šventė jungia kartas. Buvusios sovietinės tradicijos, šeimų receptai, vaikystės žaislai ir senos girliandos vis dar sugrąžina tikėjimą, kad Naujieji metai — tai pradžia, viltis ir maža paslaptis, kurią kiekvienas išsineša į ateinančius metus.
Komentaruose pasidalinkite savo istorijomis, kaip sovietmečiu švęsdavote Kalėdas ir Naujus metus?
Bent jau per Šv.Kalėdas nemeluokite.Švęsti Kalėdas draudė tik komunistams.Ne komunistai, šventė jas,ėjo į bažnyčias ir niekas jiems nedraudė.Dabar,”švenčia” buvę komunistai,o visi kiti, elgiasi taip pat,kaip ir anksčiau: šventė tada,švenčia ir dabar.O šitokius straipsnius rašo tie,kurie sovietiniais laikais dar buvo negimę arba maži vaikai.
Per kalėdas buvo darbo dienos. Po darbo, kas norėjo, ėjo į bažnyčią.