Ne taip seniai kieme buvo galima pamatyti žaismingą šuniuką, kurio energija ir linksmas charakteris užkrėsdavo visus aplinkinius. Praėjo keleri metai, ir dabar verandoje ilsisi pagyvenęs šuo – toks, kurį net entuziastingas kvietimas „Eik pasivaikščioti!“ ne visada paskatina pajudėti.
Šunų gyvenimo trukmė ir senėjimo ypatybės
Šuns gyvenimo trukmė labai priklauso nuo jo veislės, dydžio ir bendros sveikatos būklės. Vidutiniškai šunys gyvena 10–13 metų, tačiau šis amžius gali labai skirtis. Mažų veislių šunys neretai sulaukia 15 metų ar daugiau, o didelių ir ypač milžiniškų veislių gyvenimo trukmė paprastai siekia 7–10 metų.
Šunų senėjimas turi daug panašumų su žmonių senėjimu, tačiau turi ir savų ypatumų. Gyvūnui senstant, jis tampa mažiau aktyvus, gali atsirasti lėtinių ligų, keistis elgesys. Senėjimo tempas priklauso nuo paveldimumo, gyvenimo sąlygų ir priežiūros kokybės.
Šunų senėjimo požymiai ir simptomai
Pirmieji senėjimo požymiai dažniausiai pasireiškia sumažėjusiu aktyvumu – šuo rečiau žaidžia, mažiau bėgioja ir greičiau pavargsta. Kai kurios veislės turi paveldimų sveikatos problemų:
- basetai dažnai kenčia nuo sąnarių ligų,
- vokiečių aviganiai – nuo užpakalinių kojų ir stuburo problemų,
- kokerspanieliams senstant dažnai blogėja regėjimas ir akių būklė.
Šuns paskutiniai gyvenimo metai labai individualūs – vieni gali išlikti aktyvūs dar kelis metus, kitiems sveikata silpsta gerokai greičiau. Tai priklauso nuo bendros sveikatos, šeimininkų rūpesčio ir esamų lėtinių ligų.
Vyresni šunys dažnai turi suprastėjusį regėjimą ir klausą, tampa lėtesni, gali vaikščioti susikūprinę. Jiems būdingos lėtinės ligos, reikalinga ypatinga priežiūra, speciali mityba ir pagalba atliekant higienos procedūras – valant akis, ausis ar šukuojant kailį.
Senstant, šunų kailis pradeda žilti, reakcijos tampa lėtesnės, o dėmesio ir kantrybės reikia kur kas daugiau. Vyresni šunys greičiau pavargsta nuo triukšmo ar aktyvių vaikų, todėl dažniau ilsisi ramesnėse vietose, savo voljere ar atskirame kambaryje. Lipti laiptais jiems taip pat darosi sunkiau.
Yra nemažai pavyzdžių, kai sulaukę 15 metų šunys netenka klausos, regėjimo ar net dantų. Jie didžiąją laiko dalį praleidžia gulėdami, juda lėtai, nuleidę galvą, ir gali neatpažinti pažįstamų žmonių, kol šie neprisiartina visai arti.
Pagyvenusiam šuniui reikalingas ypatingas šeimininkų dėmesys, kantrybė ir supratimas – tik taip galime užtikrinti, kad jo senatvė būtų jauki ir ori.
