Internete reguliariai sužimba istorijos, kurios skamba lyg šiuolaikinės alchemijos versija: kažkas iš elektronikos atliekų išgauna tauriuosius metalus, kažkas iš „šlamšto“ susikuria pelningą verslą. Šį kartą socialinius tinklus apskriejo vaizdo įrašas, kuriame tinklaraštininkas demonstruoja, kaip iš, kaip teigiama, senų SIM kortelių ir kitų elektronikos likučių išgauna beveik 192 gramus aukso.
Vaizdo įraše matyti kolbos, tirpalai, dūmai ir galiausiai – blizgantis metalo gabalėlis, triumfuojančiai pateikiamas kamerai. Komentarų skiltys netruko užvirti: vieni žavėjosi, kiti skaičiavo potencialų pelną, treti rimtai svarstė, ar stalčiuose dulkantys seni telefonai iš tiesų slepia mažą lobį.
Tačiau už įspūdingo reginio slypi kur kas sudėtingesnė ir mažiau romantiška realybė.
Aukso elektronikoje tikrai yra – bet kiek jo iš tiesų?
Elektronikos pramonėje auksas naudojamas ne dėl prabangos, o dėl fizinių savybių. Auksas yra puikus elektros laidininkas, atsparus korozijai, todėl idealiai tinka itin plonoms kontaktų dangoms, jungtims ir mikroschemoms. Jo galima rasti kompiuterių plokštėse, procesoriuose, jungtyse, kai kuriuose lustuose.
SIM kortelės – ne išimtis. Jose taip pat naudojami auksu dengti kontaktai. Problema ta, kad šio metalo kiekis yra mikroskopinis.
Nors vaizdo įrašo autorius teigė, kad vienoje SIM kortelėje gali būti apie 0,02 gramo aukso, specialistai tokius skaičius greitai atvėsino. Realūs vertinimai rodo, kad aukso kiekis standartinėje SIM kortelėje siekia vos apie 0,4–0,5 miligramo, tai yra šimtus kartų mažiau nei buvo užsiminta.
Paprasčiau tariant, norint surinkti beveik 190 gramų aukso vien tik iš įprastų SIM kortelių, reikėtų jų ne dešimčių ar šimtų, o šimtų tūkstančių.
Kur slypi „triukas“?
Vėliau pats tinklaraštininkas paaiškino, kad naudojo ne buitines atliekas, o specifinius elektronikos komponentus iš ryšių sektoriaus pramoninės įrangos. Tokiose plokštėse ir moduliuose aukso koncentracija gali būti gerokai didesnė nei kasdieniuose vartotojų įrenginiuose.
Tai iš esmės keičia situaciją. Pramoninių elektronikos atliekų perdirbimas – reali, pelninga ir griežtai reguliuojama veikla, kurioje naudojamos specializuotos technologijos, uždaros cheminės sistemos ir profesionali saugos įranga.
Tačiau socialiniuose tinkluose ši detalė dažnai „pasimeta“, o auditorijai lieka supaprastinta žinutė: auksas slypi senose SIM kortelėse, tereikia šiek tiek chemijos.
Kodėl tai nėra „pasidaryk pats“ projektas
Aukso išgavimas iš elektronikos atliekų vadinamas rafinavimu. Tai procesas, kuriame naudojami itin agresyvūs cheminiai reagentai, pavyzdžiui, vadinamasis „karališkasis vanduo“ – koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinys, gebantis tirpinti net tauriuosius metalus.
Tokios medžiagos:
- skleidžia toksiškus garus,
- gali sukelti sunkius cheminius nudegimus,
- reikalauja specialių traukos spintų ir apsaugos priemonių,
- kelia rimtą pavojų sveikatai ir aplinkai.
Bandymas improvizuoti virtuvėje ar garaže gali baigtis ne tik sugadintais baldais ar grindimis. Kalbama apie realią riziką plaučiams, odai, akims, taip pat – apie pavojingų atliekų susidarymą, kurių negalima tiesiog išpilti į kanalizaciją.
Neatsitiktinai tokia veikla pramonėje vykdoma laikantis griežtų aplinkosaugos, cheminių medžiagų ir darbuotojų saugos reikalavimų.
Iliuzija apie „auksą stalčiuje“
Ekspertai pabrėžia, kad nors elektronikos atliekose iš tiesų yra tauriųjų metalų, jų išgavimas individualiu mastu dažniausiai nėra ekonomiškai pagrįstas. Reikalingos technologijos, reagentai, laikas ir saugos priemonės kainuoja gerokai daugiau nei potenciali grąža iš kelių dešimčių senų kortelių ar plokščių.
Visai kita logika galioja dideliems perdirbimo centrams, kurie apdoroja tonas atliekų ir gali efektyviai susigrąžinti auksą, sidabrą, paladį bei kitus metalus.
Ką daryti su senomis SIM kortelėmis ir elektronika
Užuot eksperimentavus su rūgštimis, specialistai rekomenduoja paprastesnį ir saugesnį kelią – elektronikos atliekas priduoti į oficialius surinkimo punktus. Lietuvoje veikia elektronikos ir smulkios technikos atliekų surinkimo sistema, leidžianti senus įrenginius perdirbti laikantis visų aplinkosaugos reikalavimų.
Tokiu būdu taurieji metalai iš tiesų grįžta į ekonomiką, o rizika sveikatai lieka lygi nuliui.
Interneto „alchemikų“ istorijos gali atrodyti įkvepiančiai, tačiau realybėje jos dažniau primena priminimą, kad tarp laboratorijos ir virtuvės yra milžiniška riba. Auksas elektronikoje egzistuoja, bet kelias iki jo – ne socialinių tinklų triukas, o sudėtingas, brangus ir potencialiai pavojingas procesas.
