Kinijos Harbine – maždaug 6 milijonų gyventojų turinčiame mieste, kuriame žiemos metu temperatūra reguliariai nukrenta iki –30 °C, žmonės jau šimtmečius gyvena be centrinio šildymo. Nepaisant ekstremalių sąlygų, jie rado būdų išlikti šiltiems ir komfortiškiems, naudodami itin taupius ir efektyvius sprendimus. Pasaulinės energetikos krizės akivaizdoje šie metodai vėl tampa aktualūs ir Europai.
Harbinas yra įsikūręs šiaurės rytų Kinijoje, kur net ir švelnesnėmis žiemos dienomis temperatūra retai pakyla aukščiau –10 °C. Sausio mėnesį –30 °C čia nėra išimtis, o norma. Būtent dėl šių sąlygų miestas tapo garsus visame pasaulyje kaip didžiausias „ledo miestas“, kasmet rengiantis mėnesį trunkantį ledo skulptūrų festivalį. Tai ne tik turistinis reiškinys, bet ir žmogaus gebėjimo prisitaikyti prie atšiauraus klimato simbolis.
Šildymas, orientuotas į žmogų, o ne į visą patalpą
Skirtingai nei šiuolaikinės Vakarų šalių šildymo sistemos, kurios siekia vienodai sušildyti visą namo orą, tradiciniai Rytų Azijos sprendimai remiasi kitu principu: šildomas ne oras, o žmogaus kūnas.
Ryškiausias pavyzdys – „kang“. Tai daugiau nei 2000 metų senumo molio ir plytų platforma-lova, integruota į gyvenamąją erdvę. Ji jungiama prie virtuvės krosnies arba viryklės, todėl ruošiant maistą šiluma nukreipiama ne į kaminą, o į platformos vidų.
Didelė molio masė kaupia šilumą ir ją labai lėtai atiduoda per visą naktį. Patalpa gali išlikti vėsi, tačiau žmonės, gulintys ar sėdintys ant „kang“ po storomis antklodėmis, turi pastovų ir stabilų šilumos šaltinį. Taip pasiekiamas komfortas sunaudojant minimalų kuro kiekį.
Panašūs sprendimai Korėjoje ir Japonijoje
Toks pats mąstymo principas egzistuoja ir kitose Rytų Azijos kultūrose.
Korėjoje jau šimtmečius naudojama „ondol“ sistema – grindinis šildymas, kai šiluma sklinda nuo grindų paviršiaus ir tiesiogiai šildo kūną. Šilti paviršiai veikia kaip spinduliavimo šaltinis, o ne kaip oro šildytuvas.
Japonijoje plačiai paplitęs „kotatsu“ – žemas stalas su integruotu šildytuvu ir stora antklode. Žmogus sėdi vėsioje patalpoje, bet kojos ir apatinė kūno dalis išlieka šiltos, todėl bendras šilumos poreikis smarkiai sumažėja.
Svarbų vaidmenį visose šiose kultūrose atlieka ir žieminė apranga patalpose: stori, dygsniuoti drabužiai, sluoksniavimas ir poilsis ribotoje, šildomoje erdvėje. Vidus gali būti šaltas, tačiau kūnas – šiltas.
Europa šiuos principus jau žinojo
Tekste primenama, kad tokie sprendimai Europoje taip pat nebuvo svetimi. Senovės Romoje grindys buvo šildomos hipokausto sistema, viduramžiais šiluma buvo sulaikoma storais gobelenais, o miegamosios vietos dažnai būdavo uždaros ir izoliuotos nuo likusios patalpos.
Šių praktikų buvo atsisakyta XX amžiuje, kai energija tapo pigi, o viso namo šildymas – norma. Tačiau šiandien, kai energijos kainos auga, o žiemos tampa vis nenuspėjamesnės, šis modelis vis dažniau kelia klausimų dėl savo efektyvumo.
Senos idėjos – nauji sprendimai
Harbino, Korėjos ir Japonijos pavyzdžiai rodo, kad net ir esant –30 °C šalčiui galima gyventi komfortiškai, jei šildymas orientuotas į žmogų, o ne į tuščias erdves. Tai nėra egzotika ar atgyvena – tai racionalus požiūris, kuris šiandien vėl tampa aktualus.
