Kalnas, į kurį niekas niekada neįkopė: ką iš tikrųjų slepia Kailašas

Pasaulyje, kuriame beveik kiekviena viršukalnė jau pažymėta žmonių ambicijų pėdsakais, egzistuoja viena vieta, likusi visiškai neįveikta. Tai Kailašo kalnas – paslaptinga, šventa ir iki šiol nepalytėta viršukalnė vakarų Tibete. Nors jo aukštis, įvairiais skaičiavimais, siekia nuo 6638 iki daugiau nei 6700 metrų, Kailašas nėra aukščiausias pasaulio kalnas. Tačiau jis neabejotinai yra vienas galingiausių simbolių žmonijos dvasinėje istorijoje.

Skirtingai nei Everestas ar kitos Himalajų viršūnės, Kailašas niekada nebuvo užkariautas. Ne todėl, kad būtų per status ar techniškai neįveikiamas. Jis liko neįkopiamas dėl priežasčių, kurios peržengia alpinizmo ribas.

Kalnas, kuris yra šventas keturioms religijoms

Kailašas yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kurią šventu laiko net keturios skirtingos religinės tradicijos: hinduizmas, budizmas, džainizmas ir Bon religija. Hinduistams tai dievo Šivos buveinė – kosminės tylos ir meditacijos vieta. Budistams Kailašas siejamas su nušvitimu ir dvasiniu centru, džainizme laikomas vieta, kur pasiektas galutinis išsilaisvinimas, o Bon tradicijoje – pasaulio ašimi, per kurią teka gyvybinė energija.

Visos šios religijos sutaria dėl vieno: kopimas į Kailašo viršūnę laikomas didžiule nuodėme. Todėl vietoj bandymų lipti aukštyn tikintieji renkasi visai kitą praktiką – apeiti kalną ratu.

Piligriminis ratas, kuris keičia žmones

Kiekvienais metais prie Kailašo atvyksta keli tūkstančiai piligrimų iš skirtingų pasaulio kampelių. Jie atlieka ritualinį žygį – vadinamąją korą – eidami aplink kalną. Šio rato ilgis siekia apie 52 kilometrus, o maršrutas driekiasi aukštais kalnų takais, kertant perėjas, kurių aukščiausia – Drolma – siekia apie 5500 metrų virš jūros lygio.

Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Net fiziškai pasirengusiems žmonėms tokio aukščio deguonies stygius tampa rimtu išbandymu kūnui. Paprastai piligriminis žygis trunka tris dienas, tačiau dalis tikinčiųjų mano, kad tikra sėkmė aplanko tik tuos, kurie sugeba apeiti kalną per vieną parą. Reikia pripažinti, kad žmogus, įveikiantis 52 kilometrus kalnuose keturių–penkių kilometrų aukštyje per 24 valandas, greičiausiai jau pats savaime yra laimės lydimas – bent jau sveikatos prasme.

Dar didesnį įspūdį kelia tie, kurie šį kelią pasirenka įveikti klūpėdami ar eidami keliais. Tokia kelionė gali trukti apie keturias savaites. Tai atšiaurus, nuo civilizacijos nutolęs regionas – čia nėra viešbučių, baseinų, SPA ar komforto. Tik vėjas, akmenys, aukštis ir tyla.

Laikas, kuris prie Kailašo teka kitaip

Viena paslaptingiausių su Kailašu siejamų istorijų – pasakojimai apie keistą laiko pojūtį. Žmonės, buvę šalia kalno, pasakoja pastebėję neįprastai greitą plaukų ir nagų augimą. Remiantis šiais stebėjimais, gimė prielaida, kad 12 valandų prie Kailašo įprastomis sąlygomis gali atitikti maždaug dvi savaites normalaus laiko pojūčio.

Mokslas tokių teiginių nepatvirtina, tačiau faktas, kad daugelis lankytojų kalba apie iškreiptą laiko pojūtį, kelia klausimų. Žmonės grįžta su jausmu, kad patyrė daugiau, nei leistų paprastos fizinės valandos.

Kalnas, kuris tarsi neleidžia prie savęs prieiti

Kita dažnai minima Kailašo paslaptis – pasakojimai apie keistą dezorientaciją. Kai kurie keliautojai ir piligrimai teigia, kad artėdami prie kalno pradeda nepaaiškinamai keisti kryptį, tarsi pats kalnas „perprogramuotų“ jų tikslą. Žmonės, ketinę eiti viena kryptimi ar net planavę kopimą, staiga ima judėti priešinga kryptimi, patiria stiprų nerimą ar vidinį impulsą trauktis.

Nepaisant daugybės teorinių svarstymų ir bandymų, nei vienam alpinistui niekada nepavyko įkopti į Kailašo viršūnę.

i

Geografinė mįslė ir pasaulio ašis

Dar viena intriguojanti detalė – Kailašo geografinė padėtis. Kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad Kailašas ir Velykų sala tarsi yra viena priešais kitą priešingose Žemės pusėse. Velykų sala taip pat garsėja neišspręstomis paslaptimis – milžiniškomis akmeninėmis statulomis ir mįslingomis medinėmis lentomis.

Šie sutapimai paskatino spekuliacijas apie senovines žinias, pasaulio energetinius taškus ir vietas, kurios galėjo turėti ypatingą reikšmę dar iki šiuolaikinės civilizacijos atsiradimo.

Oficialus draudimas ir pagarba, o ne baimė

Nors teoriškai šiuolaikinė alpinizmo įranga leistų bandyti kopimą, Kailašas šiandien yra oficialiai uždraustas Kinijos valdžios. Po paskutinio bandymo gauti leidimą 2001 metais, kilus piligrimų, religinių bendruomenių ir tarptautinių organizacijų protestams, visi kopimai buvo galutinai uždrausti.

Vienas simboliškiausių sprendimų istorijoje priklauso legendiniam alpinistui Reinhold Messner, kuris dar 1985 metais buvo gavęs leidimą bandyti įkopti, bet sąmoningai jo atsisakė. Jo argumentas buvo paprastas: įkopti į Kailašą reikštų užkariauti ne kalną, o milijonų žmonių tikėjimą.

Kodėl Kailašas lieka neįveiktas

Kailašas iki šiol nėra neįveiktas dėl silpnumo, techninių kliūčių ar baimės. Jis neįveiktas dėl pagarbos. Šimtus metų žmonės, atsidūrę šalia šio kalno, pasakoja patiriantys kažką, ko neįmanoma pamatuoti termometru, laikrodžiu ar prietaisais. Tai nėra fizinis reiškinys – veikiau vidinis.

Nebūtina būti rytietiškų religijų sekėju, kad gerbtum tokias vietas. Greičiausiai būtent todėl Kailašas ir buvo laikomas šventu dar gerokai prieš atsirandant šiuolaikiniam pasauliui – nes žmonės ten kažką pajunta.

Galbūt svarbiausia Kailašo pamoka yra ši: ne viskas turi būti pasiekta, užkopta ar užvaldyta. Kai kurios vietos egzistuoja tam, kad primintų, jog žmogus ne visada turi eiti iki viršūnės. Kartais pakanka eiti ratu – ir grįžti pasikeitusiam.

Ir visai nesvarbu, ar tokia vieta yra Tibeto kalnuose, Dzūkijos nacionaliniame parke, Vilniaus centre ar kopose prie Pervalkos. Svarbu, kad artėdamas prie jos jaustumeisi taip, lyg grįžtum namo.