Dar prieš kelis dešimtmečius karštasis automobilių kėbulų cinkavimas buvo laikomas vienu svarbiausių kokybės rodiklių. Būtent ši technologija leido tokiems modeliams kaip „Audi 80“, „VW Passat B5“ ar „Mercedes W124“ išlikti atspariems rūdims 20 ar net 30 metų. Automobiliai su cinkuotais kėbulais pelnytai vadinti „nepūvančiais“, o jų vertė rinkoje ilgai išliko aukšta.
Tačiau nuo maždaug 2010–2015 m. karštojo cinkavimo pramonėje beveik nebeliko. Šiandien absoliuti dauguma gamintojų taiko kitokius, daug plonesnius korozijos apsaugos metodus. Kodėl? „SUVNews“ redakcija išanalizavo pagrindines priežastis, kodėl viena efektyviausių technologijų pasitraukė iš automobilių gamybos.
Kas yra karštasis cinkavimas ir kodėl jis buvo toks veiksmingas?
Karštas cinkavimas – tai procesas, kai plieninės detalės visiškai panardinamos į maždaug 450 °C temperatūros išlydyto cinko vonią. Metalas padengiamas 80–120 mikronų storio apsauginiu sluoksniu, o cinkas dalinai įsiskverbia į pačią plieno struktūrą.
Šis sluoksnis būdavo:
• ilgaamžis,
• atsparus mechaniniam poveikiui,
• stabilus net esant drėgmei, druskai ir temperatūrų pokyčiams.
Todėl legendiniai 90-ųjų ir 2000-ųjų pradžios automobiliai taip gerai atsilaikė prieš rūdis, net ir intensyviai eksploatuojami Lietuvos klimatui būdingomis žiemomis.
Kodėl gamintojai atsisakė karštojo cinkavimo?
1. Per brangu šiuolaikiniam automobilių verslui
Karštas cinkavimas pabrangindavo kėbulą 15–25 %, o tai gamintojui reiškė didesnę galutinę kainą. Globalioje rinkoje, kur svarbi kiekviena gaminių savikainos dalis, ši technologija tapo ekonomiškai nuostolinga. Gamintojai perėjo prie pigesnių sprendimų:
• elektrocinkavimo (plonas sluoksnis),
• lokalaus rizikingų zonų apdorojimo,
• antikorozinių gruntų.
Tai leido sutaupyti dešimtis milijonų eurų per metus.
2. Griežti aplinkosauginiai reikalavimai Europoje
Karštasis cinkavimas reikalauja daug energijos ir išskiria atliekas, kurių šalinimui taikomi griežti ES reikalavimai. Nuo 2010 m. aplinkosaugos normos sugriežtėjo tiek, kad:
• dalį karštojo cinkavimo vonių teko modernizuoti,
• kitos gamyklos visai atsisakė tokios technologijos,
• certifikavimas ir saugos priemonės tapo finansiškai neefektyvios.
Automobilių gamintojai pasirinko mažiau taršius metodus.
3. Rinkodara ir natūralus gyvavimo ciklas
Tai – nepopuliariausia, bet reali priežastis.
Gamintojams ekonomiškai nenaudinga gaminti automobilius, tarnaujančius 25–30 metų. Ilgaamžis kėbulas mažina:
• naujų automobilių pardavimų apimtį,
• finansavimo paklausą,
• serviso pajamų srautą.
Šiuolaikinis verslo modelis remiasi nuolatiniu parko atsinaujinimu, o ne vieno automobilio ilgaamžiškumu.
4. Pasikeitusi kėbulų architektūra
Modernūs kėbulai:
• lengvesni,
• plonesni,
• iš didelio stiprumo plieno,
• su sudėtingomis formomis ir geometrijomis.
Karšto cinkavimo procesas, kuriame detalės ilgai laikomos aukštoje temperatūroje, gali:
• deformuoti plonas plokštes,
• pakeisti metalo savybes,
• sumažinti konstrukcijų tikslumą.
Gamintojai pereina prie lengvų konstrukcijų, nes jos padeda mažinti degalų sąnaudas ir CO₂ emisiją, o ilgalaikis atsparumas tampa antraeilis.
5. Nauji, bet mažiau patvarūs antikoroziniai metodai
Karštąjį cinkavimą pakeitė:
• elektrocinkavimas (5–15 mikronų),
• katodinis elektroforezinis gruntas (E-coat),
• daugiasluoksnė dažų sistema,
• aliuminio komponentai.
Šios technologijos ekologiškesnės ir pigesnės, tačiau neužtikrina tokios pat apsaugos, kokią suteikdavo karštas cinkas.
Ar šiuolaikiniai automobiliai rūdija greičiau?
Deja, taip.
Nepriklausomų ekspertų ir servisų duomenimis, modernūs automobiliai rūdija greičiau nei iki 2005–2010 m. gamintos kartos. Dažniausios vietos:
• durų apačia,
• slenksčiai,
• arkos,
• variklio dangčio kraštai,
• zonos po plastikinėmis apdailomis,
• kėbulo vietos, kur nuskilo dažai.
Vidutinis realus antikorozinis patvarumas šiandien – 8–12 metų, priklausomai nuo gamintojo ir eksploatavimo sąlygų.
Lietuvoje šį procesą spartina:
• žiemą naudojami druskų mišiniai,
• dažni akmeniniai pažeidimai nuo skaldos,
• drėgnas klimatas,
• staigūs temperatūrų pokyčiai.
Ką turėtų daryti šiuolaikinių automobilių savininkai?
1. Papildomas antikorozinis apdorojimas
Kokybiškas dugno ir ertmių konservavimas vaško ar bitumo pagrindu ženkliai pailgina kėbulo tarnavimo laiką.
2. Periodiškas dugno ir arkų atnaujinimas
Kas 2–3 metus rekomenduojama pakartoti apsaugą, ypač automobiliams, eksploatuojamiems žiemą.
3. Paslėptų ertmių priežiūra
Slenksčiai, durų ertmės ir konstrukcijų jungtys – pagrindinės rizikos zonos.
4. Reguliarus plovimas žiemą
Pašalinti druskas nuo dugno ir arkų būtina po kiekvienos intensyvios šalčio–atitirpimo savaitės.
5. Skubus dažų pažeidimų remontas
Net maža nuskilusi vieta pradeda rūdyti per kelias dienas.
Redakcijos apibendrinimas
Karštasis cinkavimas buvo viena patikimiausių ir efektyviausių kėbulų apsaugos technologijų automobilių istorijoje. Tačiau jo atsisakymą nulėmė ne automobilio savininko interesai, o:
• gamybos kaina,
• ekologijos reikalavimai,
• plonesni ir lengvesni kėbulai,
• gamintojų siekis supaprastinti gamybą ir išlaikyti konkurencingą kainą.
Šiuolaikiniai automobiliai nebėra tokie atsparūs kaip 90-ųjų „vokiečiai“, todėl papildoma antikorozinė apsauga – ne prabanga, o būtinybė. Jie gali tarnauti ilgai, tačiau tik tuo atveju, jei savininkas įdės papildomo dėmesio kėbulo priežiūrai nuo pirmųjų eksploatacijos metų.
