Krikščioniškoje tradicijoje Betliejaus žvaigždė – vienas paslaptingiausių ir giliausiai įsišaknijusių simbolių. Ji turėjo pasirodyti danguje, paskelbti apie Jėzaus gimimą ir nuvesti išminčius iš Rytų į Betliejų. Iki šiol, ypač Kūčių vakarą, daugelyje Europos šalių laukiama „pirmosios žvaigždės“, po kurios sėdama prie stalo. Tačiau kas iš tikrųjų buvo tas dangaus ženklas, aprašytas Evangelijoje pagal Matą? Astronominis reiškinys, istorinis faktas, ar sudėtinga simbolinė metafora, kurią šiandien suprantame tik iš dalies?
Mokslininkai, astronomai, istorikai ir Biblijos tyrinėtojai jau dešimtmečius ginčijasi, bandydami atsakyti į šį klausimą. Atsakymų daug – nuo labai konkrečių iki visiškai abstrakčių.
Kometa, kuri „sustojo“ virš Betliejaus
Viena populiariausių teorijų teigia, kad Betliejaus žvaigždė buvo kometa. Šią idėją sustiprino britų fizikas ir Biblijos tyrinėtojas Colinas Humphreysas, kuris dar 1991 metais paskelbė išsamią analizę. Jo teigimu, senovės kinų metraščiuose aprašyta kometa, matyta apie 5 metus prieš Kristų, neįtikėtinai tiksliai atitinka Evangelijos aprašymą.
Pasak Humphreyso, ši kometa pasirodė netikėtai, buvo matoma ilgą laiką – daugiau nei du mėnesius – ir judėjo lėtai, todėl stebėtojams galėjo atrodyti tarsi „stovinti“ virš tam tikros vietos. Būtent ši detalė – žvaigždė, kuri „sustojo“ virš Betliejaus – ilgą laiką glumino tyrėjus.
Astronomai taip pat atmetė Halio kometos variantą, nes ji Žemės danguje buvo matoma apie 12 m. pr. Kr., t. y. per anksti. Tačiau 5 m. pr. Kr. kinų ir korėjiečių astronomai fiksavo kitą, šiandien tiksliai neidentifikuotą kometą, kuri galėjo tapti tuo istoriniu ženklu.
Ar tai galėjo būti supernova?
Buvo bandymų Betliejaus žvaigždę aiškinti ir kaip supernovą ar net hipernovą – itin galingą žvaigždės sprogimą. Šią hipotezę kėlė amerikiečių fizikas ir matematikas Frankas J. Tipleris, spėjęs, kad ryški šviesa galėjo kilti net Andromedos galaktikoje.
Tačiau ši teorija laikoma silpna. Nei Kinijos, nei Babilono, nei Romos metraščiuose nėra patikimų įrašų apie tokio masto sprogimą tuo laikotarpiu. O tai keista, nes senovės civilizacijos itin kruopščiai stebėjo dangų ir fiksavo neįprastus reiškinius.
Planetų konjunkcija ir dangaus „ženklų kalba“
Kita, ne mažiau intriguojanti kryptis – planetų konjunkcijos. Dar XVII amžiuje vokiečių astronomas Johannesas Kepleris apskaičiavo, kad 7 m. pr. Kr. įvyko triguba Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Vėliau paaiškėjo, kad 6 m. pr. Kr. prie jų prisijungė ir Marsas.
Nors vizualiai šie reiškiniai nebuvo stulbinamai ryškūs – planetas skyrė beveik laipsnis, – astrologine prasme jie galėjo būti labai reikšmingi. Senovės pasaulyje Jupiteris simbolizavo karališkąją valdžią, Saturnas – laiką ir likimą, o Marso pasirodymas galėjo reikšti didelius istorinius lūžius.
Kai kurie tyrėjai, tarp jų astronomas Karlis Kaufmanis ir asirologas Simo Parpola, taip pat pabrėžė trigubą Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne – ženklą, kuris senovės astrologijoje siejamas su nauja era ir dvasiniu atgimimu.
„Žvaigždė Rytuose“ kaip astrologinis terminas
Dar viena versija susijusi su terminu „Rytuose“. Kai kurie astronomai teigia, kad tai galėjo reikšti heliakinį pakilimą – momentą, kai dangaus kūnas pirmą kartą pasirodo rytiniame horizonte prieš pat saulėtekį. Toks reiškinys astrologams buvo itin svarbus ir laikytas galingu ženklu.
Astronomas Michaelas R. Molnaras netgi pasiūlė, kad Betliejaus žvaigždė galėjo reikšti dvigubą Jupiterio užtemimą Avino ženkle 6 m. pr. Kr. Kadangi Avinas senovės astrologijoje buvo siejamas su Judėja, toks įvykis galėjo būti interpretuojamas kaip dieviškojo valdovo gimimo ženklas.
O gal visa tai – sąmoningai užkoduotas mitas?
Galiausiai egzistuoja ir radikaliausia interpretacija: Betliejaus žvaigždė niekada nebuvo realus astronominis objektas. Ji galėjo būti simbolinė metafora, sukurta pagal to meto astrologinius ir mitologinius modelius.
Ši idėja plačiau aptarta filme Zeitgeist: The Movie, kuriame teigiama, kad Jėzaus gimimo istorija yra senesnių saulės kultų ir astronominių ciklų sintezė. Pagal šią interpretaciją Kristus vaizduojamas kaip Saulės simbolis, jo gimimo data sutampa su žiemos saulėgrįža, o 12 mokinių atspindi 12 zodiako ženklų.
Filmo kūrėjai taip pat siūlo, kad „Trys Karaliai“ galėjo simbolizuoti tris Oriono juostos žvaigždes – Alnitaką, Alnilamą ir Mintaką – kurios danguje išsirikiuoja kartu su Sirijumi ir tekančia Saule. Tai būtų ne istorinis pasakojimas, o dangaus ciklų alegorija.
Ar egzistuoja vienas teisingas atsakymas?
Tikriausiai ne. Turime tikslius astronominius skaičiavimus, senovinius metraščius, religinius tekstus ir daugybę interpretacijų. Galbūt Evangelija aprašė realų dangaus reiškinį, naudodama to meto simbolinę kalbą. O gal ji buvo sąmoningai parašyta taip, kad būtų suprantama dviem lygmenimis – kaip istorija ir kaip koduota žinia išmanantiems dangaus ženklus.
Betliejaus žvaigždė iki šiol lieka tarp mokslo ir mito. Ir būtent tai daro ją tokia patrauklia: ji neleidžia uždėti galutinio taško ir verčia kasmet, artėjant Kalėdoms, dar kartą pakelti akis į dangų – ieškant ne tik atsakymo, bet ir prasmės.
Šaltinis: https://geekweek.interia.pl/kosmos/news-czym-naprawde-byla-gwiazda-betlejemska-kometa-koniunkcja-lub,nId,22466136
