Geopolitinė įtampa Europoje ir nesibaigiančios diskusijos apie regiono saugumą verčia gyventojus vis dažniau užduoti nerimą keliantį klausimą: kas nutiktų pinigams bankuose, jei Lietuva atsidurtų karinio konflikto situacijoje? Finansų ir rizikos valdymo specialistai ramina – indėliai šalies bankuose yra apsaugoti, tačiau kartu primena, kad ekstremalios aplinkybės visada reikalauja šalto proto ir pasirengimo.
Indėlių saugumas: ką garantuoja Lietuvos sistema
Lietuvoje bankų indėlius saugo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal galiojančią tvarką, kiekvieno kliento lėšos viename banke yra apdraustos iki 100 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad net banko nemokumo atveju ši suma būtų kompensuojama. Finansų teisės specialistai pabrėžia, kad ši apsauga galioja nepriklausomai nuo ekonominių svyravimų ar politinės situacijos. Draudimo mechanizmas sukurtas būtent tam, kad krizės akimirkomis sumažintų panikos ir masinio lėšų atsiėmimo riziką.
Svarbi detalė – 100 tūkst. eurų limitas taikomas vienam asmeniui viename banke. Turint didesnes santaupas, racionalu jas paskirstyti per kelias finansų įstaigas.
Ar karo metu bankai galėtų nustoti veikti
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinis finansų sektorius veikia pagal itin griežtus kibernetinio saugumo ir veiklos tęstinumo reikalavimus. Europos Sąjungoje įsigalioję reglamentai, tokie kaip DORA (Digital Operational Resilience Act) ir NIS2 direktyva, įpareigoja bankus pasirengti įvairiems sutrikimų scenarijams – nuo kibernetinių atakų iki infrastruktūros pažeidimų.
Tai reiškia, kad bankai privalo turėti atsargines sistemas, duomenų centrus ir veiklos atkūrimo planus. Kitaip tariant, net ir sudėtingomis sąlygomis finansų institucijos turi išlikti funkcionalios.
Vis dėlto pripažįstama, kad trumpalaikiai trikdžiai – pavyzdžiui, mokėjimų ar elektroninės bankininkystės sutrikimai – ekstremalių įvykių metu yra įmanomi.
Lėšų prieinamumas ekstremaliose situacijose
Ekonomistai primena, kad karo ar nepaprastosios padėties metu valstybė gali taikyti specialias priemones finansų stabilumui užtikrinti. Tai gali būti laikini kapitalo judėjimo, grynųjų pinigų išėmimo ar atsiskaitymų apribojimai. Tokie sprendimai nėra automatiniai, tačiau teisinė galimybė egzistuoja. Lietuvos Konstitucija ir įstatymai numato, kad nepaprastosios padėties ar mobilizacijos metu gali būti taikomos papildomos reguliavimo priemonės.
Praktika rodo, kad dažniausiai tai daroma siekiant apsaugoti finansų sistemą nuo masinės panikos, o ne riboti gyventojų teises be pagrindo.
Grynieji pinigai namuose: saugumo iliuzija?
Dalis gyventojų krizės akivaizdoje instinktyviai linkę išsigryninti santaupas. Tačiau finansų ekspertai pabrėžia, kad visų lėšų laikymas namuose nėra saugiausias sprendimas. Grynieji gali būti prarasti dėl vagystės, gaisro ar kitų nelaimių. Be to, didelės sumos fiziškai laikomos lėšos ne tik nesaugo vertės nuo infliacijos, bet ir kelia papildomą riziką. Specialistai dažnai kartoja paprastą principą: bankų sistemoje laikomos lėšos paprastai yra saugesnės nei grynieji stalčiuje, net ir neramiais laikais.
Diversifikacija: pagrindinė rizikos valdymo taisyklė
Rizikos valdymo profesionalai rekomenduoja diversifikuoti santaupas. Tai reiškia ne tik lėšų paskirstymą tarp skirtingų bankų, bet ir skirtingų turto klasių.
Tipinis diversifikacijos modelis gali apimti:
- dalį lėšų einamojoje sąskaitoje kasdienėms išlaidoms,
- atsargas indėliuose ar taupomosiose sąskaitose,
- tam tikrą dalį užsienio valiuta,
- nedidelę dalį likvidaus turto – pavyzdžiui, grynųjų.
Toks paskirstymas leidžia sumažinti vieno scenarijaus ar vienos institucijos riziką.
Auksas ir sidabras: klasikinės „saugaus prieglobsčio“ priemonės
Geopolitinio nestabilumo laikotarpiais tradiciškai išauga susidomėjimas fiziniu auksu. Taurieji metalai dažnai laikomi vertės saugojimo priemone, nes jų nereikia „patvirtinti“ jokiai finansų institucijai. Ekonomistai pažymi, kad auksas gali veikti kaip ilgalaikė apsauga nuo valiutų nuvertėjimo ar finansinių sistemų sukrėtimų. Mažesnių nominalų monetos ar luitai laikomi praktiškesniu pasirinkimu nei didelės vertės vienetai. Alternatyva gali būti sidabras, kuris yra pigesnis ir prieinamesnis mažesnėms investicijoms.
Santaupų perkėlimas į užsienį: ne visada panacėja
Finansų istorija pateikia ne vieną pavyzdį, kai krizės metu apribojimai buvo taikomi ir kitose šalyse. 2013 m. Kipro bankų krizė parodė, kad net euro zonoje gali būti taikomos ypatingos priemonės dideliems indėliams. Be to, tarptautinės sankcijos, mokėjimų sistemų ribojimai ar bankinių operacijų trikdžiai gali paveikti lėšų judėjimą tarp valstybių. Ekspertai pabrėžia, kad geografinė diversifikacija gali būti naudinga, tačiau ji negarantuoja absoliutaus saugumo.
Ką iš tiesų sako specialistai
Finansų ir ekonomikos ekspertų žinutė gana nuosekli. Panika – blogiausias patarėjas. Bankų sistema sukurta taip, kad atlaikytų sukrėtimus, o indėlių draudimo mechanizmai veikia būtent krizės scenarijams. Racionalus pasirengimas dažniausiai reiškia ne radikalius veiksmus, o subalansuotą strategiją: diversifikaciją, finansinį rezervą ir aiškų rizikos suvokimą. Paradoksalu, tačiau istorija rodo, kad net didelių sukrėtimų pradžioje išgrynintos lėšos neretai po kurio laiko sugrįžta į bankus. Emociniai sprendimai dažnai užleidžia vietą pragmatiškam skaičiavimui.
Finansinis saugumas ekstremaliomis aplinkybėmis prasideda ne nuo grynųjų kiekio piniginėje, o nuo gebėjimo išlikti racionaliam tada, kai aplinkui daug triukšmo, baimės ir spekuliacijų.
Šaltinis: https://finanse.wp.pl/co-stanie-sie-z-pieniedzmi-w-bankach-w-czasie-wojny-eksperci-tlumacza-7256465165445504a
