Jaunystėje lengva manyti, kad galima trumpam pasitraukti: nedirbti, nesimokyti, niekur nejudėti, „atsigauti“ ir grįžti vėliau. Tačiau ilga pauzė retai lieka tik pauzė. Tyrimai rodo, kad ankstyvas iškritimas iš mokymosi ir darbo palieka vadinamąjį randų efektą – jis gali atsiliepti ne po mėnesio, o po kelių dešimtmečių.
Kodėl „palauksiu“ nėra tokia nekalta strategija
16–24 metų laikotarpis dažnai atrodo kaip eksperimentų zona. Vieni keičia studijas, kiti dirba pirmus darbus, treti ieško savęs. Tai normalu. Problema prasideda tada, kai žmogus ilgam lieka be jokios krypties: nesimoko, nedirba, nesimoko amato, neįgyja patirties, nesukuria ritmo.
Tokie jaunuoliai tyrimuose vadinami NEET – tai žmonės, kurie nėra nei švietime, nei darbe, nei mokymuose. Pats statusas nėra moralinė etiketė. Už jo gali slypėti liga, nerimas, šeimos problemos, skurdas, nesėkmės mokykloje, depresija, priežiūros našta ar tiesiog aplinkybės, kurioms žmogus vienas per silpnas. Tačiau pasekmės vis tiek kaupiasi.
Londono universiteto koledžo mokslininkai, remdamiesi 1970 m. britų kohortos duomenimis, parodė, kad ilgesnis buvimas NEET būsenoje jaunystėje siejamas su prastesne padėtimi sulaukus 51 metų: didesne nedarbo rizika, prastesne fizine sveikata ir didesniu psichologiniu stresu.
Jaunystėje prarasti metai nedingsta. Jie dažnai sugrįžta kaip mažesnė patirtis, silpnesnis pasitikėjimas savimi ir sunkesnis įėjimas į darbo rinką.
Randas biografijoje: kodėl pirmi metai svarbūs labiau, nei atrodo
Darbo rinka žiūri ne tik į diplomą. Ji žiūri į įpročius, patirtį, kontaktus, gebėjimą ateiti laiku, dirbti komandoje, prisiimti atsakomybę, bendrauti, mokytis iš klaidų. Šie dalykai dažnai susiformuoja būtent ankstyvoje jaunystėje.
Jei žmogus ilgai būna nuo viso to atsijungęs, jis praranda ne tik pinigus. Jis praranda progą klysti saugesniu metu. Pirmas blogas darbas, pirmas konfliktas su vadovu, pirmas pokalbis dėl atlyginimo, pirmas supratimas, kad norisi kitos krypties – visa tai yra patirtis. Jei jos nėra, trisdešimties ar keturiasdešimties tenka mokytis to, ką kiti jau seniai perėjo.
UCL tyrėjų pateikti skaičiai skamba griežtai: tie, kurie nuo 16 iki 24 metų ilgą laiką buvo be darbo, mokymosi ar mokymų, sulaukę 51-erių turėjo daug didesnę tikimybę būti atsiskyrę nuo darbo rinkos. Tyrimo aprašymuose taip pat akcentuojama sąsaja su blogesne fizine ir psichine sveikata.
Tai nėra sakinys visam gyvenimui. Bet tai yra perspėjimas: ilga pauzė jaunystėje gali tapti ne tuščia eilute CV, o randu, kurį paskui reikia ilgai gydyti.
Kodėl problema šiandien gali būti dar sunkesnė
Dabartiniams jauniems žmonėms spaudimo mažiau tikrai netapo. Viena vertus, pasirinkimų daugiau: kursai, nuotolinis darbas, laisvai samdomi projektai, studijos, platformos, socialiniai tinklai. Kita vertus, būtent dėl to lengviau pasimesti ir metų metus „ruoštis pradėti“.
Prie to prisideda nerimas, perdegimas, psichikos sveikatos sunkumai ir socialinė izoliacija. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje vis dažniau kalbama, kad tarp NEET jaunuolių daugėja tų, kurie kaip kliūtį darbui nurodo sveikatos problemas, ypač psichikos sveikatą.
Tai svarbu ir platesniame kontekste. Jaunas žmogus, kuris niekur nedalyvauja, dažnai nėra tinginys. Kartais jis tiesiog įstrigęs: bijo, neturi palaikymo, nežino, nuo ko pradėti, gėdijasi, netiki, kad kas nors pavyks. Tačiau gyvenimas vis tiek juda. Kuo ilgiau žmogus stovi nuošalyje, tuo baisiau grįžti.
Pasitraukimas iš proceso atrodo kaip poilsis tik pradžioje. Vėliau tai tampa atstumu, kurį reikia įveikti: be patirties, be naujų pažinčių, be pasitikėjimo, su vis didesne baime būti įvertintam.
Ką daryti, jei jaučiatės įstrigę
Svarbiausia – nepradėti nuo didvyriško plano. Žmogui, kuris ilgai niekur nejudėjo, patarimas „tiesiog susirask darbą“ dažnai skamba kaip liepimas peršokti sieną. Reikia ne sienos, o pirmo laipto.
Pirmas laiptas gali būti trumpi kursai. Ne tobula specialybė visam gyvenimui, o aiškus įgūdis: kalba, vairavimo teisės, apskaita, programavimo pradmenys, klientų aptarnavimas, slauga, grožio paslaugos, logistika, meistrystė, maisto gamyba, bet kas, kas sugrąžina struktūrą.
Kitas laiptas – savanorystė ar laikinas darbas. Net jei tai ne svajonių veikla, ji duoda ritmą, kontaktus ir pirmą eilutę gyvenimo aprašyme. Kartais svarbu ne iš karto uždirbti daug, o įrodyti sau, kad galite būti procese.
Trečias laiptas – kreiptis pagalbos. Jei priežastis yra nerimas, depresija, priklausomybės, šeimos smurtas ar sveikatos problemos, vien motyvacinio teksto neužteks. Reikia specialisto, socialinės pagalbos, gydytojo, psichologo, karjeros konsultanto ar žmogaus, kuris padėtų susidėlioti pirmus veiksmus.
Ketvirtas laiptas – mažas kasdienis režimas. Atsikėlimas panašiu metu, išėjimas iš namų, fizinis judesys, viena atlikta užduotis per dieną. Tai skamba labai paprastai, bet žmogui, kuris ilgai buvo iškritęs, režimas dažnai yra pirmas grįžimo ženklas.
Ką turėtų suprasti tėvai ir artimieji
Moralizavimas retai padeda. „Tu tinginys“, „kiti tavo metų jau dirba“, „susimk“ – tokios frazės dažnai tik sustiprina gėdą ir dar labiau uždaro žmogų kambaryje.
Bet ir visiškas palikimas ramybėje ne visada yra rūpestis. Jei jaunas žmogus mėnesiais ar metais niekur neina, nieko nesimoko, nebendrauja, nesiekia pagalbos, tai nėra „tiesiog toks etapas“. Tai signalas.
Geriausia pagalba – konkreti. Ne abstraktus spaudimas, o klausimas: ką galime padaryti šią savaitę? Užsiregistruoti pas karjeros konsultantą? Paieškoti kursų? Parašyti CV? Nueiti pas gydytoją? Išsiųsti vieną paraišką? Susitarti dėl dienos režimo?
Tikslas nėra žmogų nustumti į bet kokį darbą už bet kokią kainą. Tikslas – grąžinti jį į gyvenimo judėjimą.
Penkiasdešimties skauda ne vien tai, kad trūko pinigų
Didžiausia ilgalaikės jaunystės pauzės kaina nėra tik prarastas atlyginimas. Skauda ir tai, kad žmogus vėliau turi mažiau pasirinkimų. Mažiau patirties, mažiau pasitikėjimo, mažiau santaupų, siauresnis pažinčių ratas, silpnesnė sveikata, daugiau baimės keisti gyvenimą.
Penkiasdešimties žmogus gali suprasti, kad laukė „tinkamo momento“, bet tas momentas neatėjo. Jis tiesiog virto metais. O metai – įpročiu gyventi nuošalyje.
Tai nereiškia, kad viskas prarasta. Žmonės keičia profesijas ir keturiasdešimties, ir penkiasdešimties. Pradeda mokytis, susiranda darbą, kuria verslus, taiso sveikatą, grįžta į bendruomenę. Tačiau kuo anksčiau prasideda judėjimas, tuo mažiau reikia vytis.
Todėl dvidešimties svarbiausia ne iš karto rasti idealų kelią. Svarbiausia neiškristi iš kelio visiškai. Dirbti, mokytis, bandyti, klysti, keisti kryptį, prašyti pagalbos, bet judėti. Nes gyvenimas nelaukia neutralioje pavarų dėžėje. Jis tyliai važiuoja toliau – ir kuo ilgiau stovite perone, tuo daugiau jėgų reikės pasivyti.
