Įsivaizduokite: guli lovoje. Akys atmerktos. Sąmonė veikia. O kūnas — lyg būtų užrakintas. Staiga pajunti, kad kažkas tarsi sėdi ant krūtinės. Tai ne katė. Ne žmogus. Tai — kažkas, kas, atrodo, neturėtų egzistuoti.
Vieniems pasirodo senukas su barzda. Kiti mato kažką panašaus į milžinišką katę. Kai kuriuos, jų pačių teigimu, net apsaugo „nematomas sargas“. Šiame pasakojime — tikros istorijos žmonių, susidūrusių su šiuo reiškiniu, ir moksliniai paaiškinimai tiems, kurie mano, kad visa tai — tik miego trikdžiai. O gal — ne?
„Jie ateina naktį“: naktinio svečio veidas
Dažniausiai tai prasideda taip: kvėpuoti sunku, kūnas nejudrus, o pojūtis toks, lyg kažkas smaugtų.
Kartais „svečias“ net parodo savo veidą.
„Atmerkiu akis ir matau: virš manęs pasilenkęs senukas su balta barzda. Noriu rėkti, bet balsas dingsta. Mama sakė, kad taip rudukė mus išvijo iš nepažįstamos vietos.“
Kita šeima pasakoja apie keistą „paveldą“ kartu su butu:
„Tas rudaplaukis pasmaugė mano prosenelę ir močiutę. Vėliau — mano tetą.“
Tokios istorijos perduodamos iš kartos į kartą — tarsi šeimos mitai, kurių niekas iki galo nesupranta.
Įspėjimas ar pokyčių ženklas?
Pagal seną tikėjimą, jei apsireiškia vaiduoklis, reikia paklausti:
„Į gera ar į bloga?“
Tačiau kai negali nei rėkti, nei pajudėti, klausimai lieka tik mintyse. Vieni tiki, kad tai — nelaimių ženklas. Kiti — kad priešingai, tai perspėjimas ar net apsauga.
„Tai neblogai, tai tiesiog pokyčiai. Jis mane smaugė prieš vestuves. Aš jo nemačiau, bet jaučiau. Paėmiau jo rankas — plonos kaip vaiko! Ir pasakiau: negąsdink manęs.“
Kartais „svečias“ netgi tampa sargybiniu:
„Pabudau nuo to, kad prispaudė prie lovos. Išgirdau šnabždesį: nesikelk. Įėjo vagis, apsidairė ir išėjo. Supratau tai tik ryte.“
Taigi kai kuriems tai atrodo kaip apsauga, nors ir kelianti siaubą.
Ką apie tai sako mokslas?
Mokslininkai pateikia kitą versiją: tai — miego paralyžius.
Tai būsena, kai smegenys jau pabudo, o kūnas — dar ne. Žmogus:
- negali pajudėti,
- negali rėkti,
- jaučia spaudimą krūtinėje,
- dažnai „mato“ ar „girdi“ haliucinacijas.
Pusiau miegančios smegenys prideda vaizdų: šešėlius, figūras, garsus.
Ir čia atsiranda skeptikų komentarai:
„Žmonėms lengviau viską aiškinti dvasiomis, nei domėtis, kas vyksta iš tikrųjų.“
Tačiau svarbu viena: pojūtis tikras. Išgyvenimas toks stiprus, kad lieka tarsi randas atmintyje.
O jei abi tiesos egzistuoja vienu metu?
Galite tikėti dvasiniu pasauliu. Galite tikėti mokslu.
Tačiau naktiniai epizodai yra tikri tiek tiems, kurie juos patiria, tiek tiems, kurie juos analizuoja.
Todėl nenuostabu, kad tamsoje žmonės vis dar šnabžda:
„Kas tu? Į gera ar į bloga?“
Net jei žino — atsakymo galbūt nebebus.
O gal bus. Tik ne toks, kokio mes tikimės.
