Kas būtų, jei nematomas skydas, saugantis mus nuo kosminės spinduliuotės, dabar pat pradėtų byrėti? Pietų Atlanto anomalija – paslaptingas Žemės magnetinio lauko silpnumas – plečiasi sparčiau nei bet kada anksčiau ir jau apima beveik pusės Europos dydžio plotą. Tai ne tik taškas žemėlapyje: ši anomalija veikia palydovus ir atskleidžia paslaptis iš gilios mūsų planetos šerdies. Skaitykite toliau ir sužinokite, kodėl šis pokytis mokslininkus ne tik neramina, bet ir intriguoja.
Pietų Atlanto anomalija: paslaptingas Žemės magnetinio lauko silpnumas
Pietų Atlanto anomalija (SAA) yra regionas virš Pietų Amerikos ir pietvakarių Afrikos, kuriame Žemės magnetinis laukas yra neįprastai silpnas. Šią „skylę” magnetiniame skydelyje sukuria skystas geležis planetos išoriniame branduolyje, kuri juda ir generuoja magnetinį lauką. Anomalija nėra nauja: ji žinoma nuo XX amžiaus pradžios, tačiau pastaraisiais metais jos augimas smarkiai pagreitėjo.
Naujausi Europos kosmoso agentūros (ESA) „Swarm” palydovų stebėjimai rodo, kad nuo 2014 iki 2025 metų anomalija išsiplėtė ir apėmė beveik pusės Europos dydžio plotą – apie du milijonus kvadratinių kilometrų. Ši teritorija yra padalinta į dvi dalis, o jos silpnumas ypač stiprus Afrikos link. NASA modeliai rodo, kad šis padalijimas tęsis, todėl kyla iššūkių palydovų saugumui ir trajektorijoms.
Magnetinis laukas saugo mus nuo Saulės dalelių ir kosminių spindulių, tačiau šioje zonoje šios dalelės prasiskverbia arčiau Žemės paviršiaus. Žemėje gyvenantys žmonės skirtumo nepastebi, tačiau žemai skriejantys palydovai pastebi – jie susiduria su daugiau gedimų ir padidėjusia spinduliuote.
„Swarm” palydovų atskleisti duomenys
ESA „Swarm” misija – trijų palydovų tinklas – stebi Žemės magnetinį lauką nuo 2014 metų. Naujausiame žurnale „Physics of the Earth and Planetary Interiors” paskelbtame tyrime, kuriame analizuojami 11 metų duomenys, nustatyta, kad anomalija ne tik didėja, bet ir jos struktūra tampa vis sudėtingesnė. Silpnumas virš Afrikos stiprėja greičiau nei virš Pietų Amerikos, o visas regionas juda į vakarus maždaug 20 kilometrų per metus.
Pagrindinis tyrimo autorius Chrisas Finlay, Danijos technikos universiteto geomagnetizmo profesorius, aiškina: „Anomalija nėra vienalytė dėmė. Ji kinta įvairiais būdais: Afrikoje silpnumas yra intensyvesnis.” Priežastis gali būti „atvirkštiniai magnetiniai srautai” branduolio paviršiuje – sritys, kur magnetinės jėgos linijos nukreipiamos atgal į branduolį, o ne į erdvę. Vienas iš tokių srautų juda Afrikos link, pablogindamas situaciją.
Tuo pačiu metu magnetinis laukas Sibire stiprėja, o Kanadoje silpnėja, o tai susiję su šiaurinio magnetinio poliaus migracija į rytus. Šie pokyčiai nėra atsitiktiniai: jie atskleidžia dinaminius procesus Žemės branduolyje, kur skystas geležis teka tūkstančių kilometrų gylyje. „Swarm” misijos pratęsimas iki 2030 metų padės stebėti įvykius realiuoju laiku.
Svarbiausi „Swarm” misijos rezultatai
- Nuo 2014 m. anomalijos plotas padidėjo maždaug 25 %
- Padalijimas į dvi dalis padidina riziką palydovams
- Pietvakarių Afrikoje spartesnis silpnėjimas pastebimas nuo 2020 m.
Šie rezultatai pabrėžia, kaip palydovai keičia mūsų supratimą apie planetos vidines jėgas ir kodėl tolesni tyrimai yra itin svarbūs.
Galimos priežastys: kodėl anomalija auga taip greitai?
Mokslininkai mano, kad už SAA slypi didžiulė išlydytos geležies masė, sukanti spirale išoriniame Žemės branduolyje. Šie srautai sukuria magnetinį lauką, tačiau disbalansas, pavyzdžiui, atvirkštiniai srautai, sukelia vietinius silpnumus. Finlay pabrėžia: „Paprastai magnetinės jėgos linijos kyla iš pietinio pusrutulio, tačiau SAA zonoje jos apsiverčia.”
Kita teorija sieja anomaliją su magnetinio lauko apsikeitimu – procesu, kai šiaurinis ir pietinis magnetiniai poliai apsikeičia vietomis. Toks reiškinys įvyksta kas 200 000–300 000 metų. SAA galėtų būti šio proceso požymis, nors visiškas polių pasikeitimas trunka tūkstantmečius. Senesni nuosėdų ir bazalto tyrimai rodo, kad panašūs silpnėjimai atsirado jau prieš 11 milijonų metų – tai ne katastrofiška pabaiga, o ciklinis gamtos procesas.
SAA supratimas gali padėti geriau vertinti jus supančias technologijas: palydovams, kurie kirta anomaliją, reikalinga geresnė apsauga, o tai skatina inovacijas kosminėje pramonėje.
Poveikis ir ateitis: ką mums reiškia ši anomalija?
SAA augimas kelia riziką palydovams: Hablo kosminis teleskopas ir Tarptautinė kosminė stotis susiduria su padidėjusia radiacija, dėl kurios genda kompiuteriai ir pažeidžiami prietaisai. Nukenčia GPS, meteorologijos ir ryšių sistemos, o operatoriai jau stengiasi vengti šios zonos.
Aviacijai ir astronautams kyla maža, bet ne nulė rizika – didėjanti anomalija gali padidinti radiacijos poveikį dideliame aukštyje arba ilgalaikių kosminių skrydžių metu.
Tačiau tai ir galimybė: SAA padeda mums geriau ištirti Žemės branduolį, atskleisdama klimato ir geologijos paslaptis. ESA tęs „Swarm” misiją iki 2030 metų, o NASA modeliuos anomalijos raidą. Jei ji toliau blogės, tai gali signalizuoti apie platesnį magnetinio lauko poslinkį, tačiau istorija rodo – Žemės laukas išlaikė ir blogesnes situacijas.
Pietų Atlanto anomalija primena mūsų planetos dinamiškumą. Ji tiesiogiai nekelia grėsmės gyvybei Žemėje, tačiau meta iššūkį mūsų technologijoms ir įkvepia mokslą. Ką manote – ar tai jus baugina, ar žavi? Sekite „Swarm” naujienas ir patirkite Žemės magnetinę magiją savo akimis!
