Kasdienė kelionė į darbą daugeliui atrodo savaime suprantama rutina, kuri „neva“ nepriklauso darbo valandoms. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis ši logika subyra. Europos Teisingumo Teismo sprendimas parodė, kad kelionė gali būti laikoma darbo laiku – ir tai keičia žaidimo taisykles.
Ne kalbomis, o realia byla buvo nubrėžta riba tarp asmeninio ir darbdavio kontroliuojamo laiko. Klausimas paprastas, pasekmės – toli gražu ne: ar darbuotojas turi aukoti savo laisvalaikį, jei kelionės metu faktiškai negali disponuoti savo laiku?
Byla, kuri privertė perrašyti supratimą apie darbo laiką
Sprendimo centre – Ispanijos įmonės darbuotojai, neturintys fiksuotos darbo vietos. Jie privalėjo susirinkti nustatytu laiku konkrečioje vietoje, iš kurios tarnybiniu automobiliu buvo vežami į objektus. Pasibaigus pamainai – tokia pati kelionė atgal.
Esminė detalė slypėjo ne pačiame važiavime, o kontrolėje. Tvarkaraštį, trukmę ir transporto būdą nustatė darbdavys, o darbuotojai kelionės metu negalėjo laisvai planuoti savo veiklos. Nors sutartyse ši kelionė nebuvo įvardyta kaip darbo laikas, praktikoje kelionė į darbą buvo skaičiuojama, o atgal – jau ne, ir būtent tai sukėlė ginčą.
Kodėl teismas pasakė: tai – darbo laikas
Europos Teisingumo Teismas aiškiai pabrėžė: jei darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos ir kelionės metu yra darbdavio dispozicijoje, toks laikas patenka į darbo laiko sąvoką. Kitaip tariant, svarbu ne kelionės faktas, o tai, ar žmogus gali laisvai disponuoti savo laiku.
Jei darbuotojas privalo būti konkrečioje vietoje, konkrečiu metu ir vyksta darbdavio nurodytu transportu, tai nebėra „asmeninė kelionė“. Tai tampa darbo proceso dalimi, net jei darbuotojas tiesiog sėdi keleivio vietoje.
Kam šis sprendimas gali smogti ar padėti
Šis išaiškinimas ypač aktualus tiems, kurių darbas vyksta skirtingose vietose. Montuotojai, slaugytojai, techninės priežiūros specialistai, aptarnavimo darbuotojai – visi, kuriems darbdavys nurodo, kur ir kada būti, gali atsidurti naujoje teisinėje realybėje.
Praktinė pasekmė – kelionės laikas turi būti įtrauktas skaičiuojant maksimalų darbo laiką ir poilsio laikotarpius. Tai reiškia ne tik galimą papildomą apmokėjimą, bet ir griežtesnius ribojimus darbdaviams planuojant pamainas.
Šis sprendimas primena vieną nemalonią, bet svarbią tiesą: darbo laikas nėra vien tik valandos „objekte ar biure“. Kai kontrolė priklauso darbdaviui, net kelias gali tapti darbo vietos tęsiniu, o riba tarp darbo ir laisvalaikio – gerokai trapesnė, nei daugelis manė.
Šaltinis: https://infocuria.curia.europa.eu/tabs/document?source=document&text=&docid=305026&pageIndex=0&doclang=DE&mode=req&dir=&occ=first&part=1
