O jeigu pasakyčiau, kad pasaulis, kuriame šįryt pabudai, nėra visiškai toks pat, kaip tas, kuriame pabudau aš? Vienas pasaulis atsiveria už tavo lango, kitas – už manojo, ir abu jie tikri. Skirtumas slypi ne kraštovaizdyje, o akyse, kurios jį mato.
Tai ne paradoksas, o pats fundamentaliausias mūsų egzistencijos dėsnis: pasaulis nėra toks, koks yra – jis toks, kaip jį suvokiame. Suvokęs tai, žmogus atveria duris į visai kitą gyvenimą.
Pasaulis, kurį nešiojamės savyje
Esame įpratę manyti, kad realybė yra viena – objektyvi ir nekintama. Tačiau kiekvienas gyvas padaras regi ją savaip.
Bitei gėlė atrodo kaip ultravioletinis orientyras, žmogui – tiesiog geltona dėmė. Musė mato pasaulį iš tūkstančių mažų langelių, tarsi kaleidoskopą.
Ta pati pieva, bet – tūkstantis pasaulių.
Žmogus taip pat gyvena savo realybėje, kurią sukuria iš minčių, patirčių, baimių ir vilčių. Tai ne objektyvus pasaulis, o vidinis atspindys, filtruojantis viską, ką patiriame.
Dvi dovanos – du gyvenimai
Kartą dviem žmonėms buvo įteiktas didelis maišas žemės.
Vienas, pesimistas, pamatęs purvą atsiduso: „Kaip visada. Tik nusivylimas.“
Kitas, optimistas, sužibo akimis: „Čia turi būti arklys! Negali būti tiek daug žemės be jo pėdsakų!“
Abu gavo tą patį, bet gyveno visiškai skirtinguose pasauliuose.
Vienas – pilkame, beviltiškame. Kitas – kupiname galimybių ir stebuklų.
Filtrai, per kuriuos žiūrime
Kiekvienas iš mūsų turi savų filtrų:
- Pesimisto filtras mato kliūtis.
- Optimisto filtras mato galimybes.
- Sąmoningumo filtras nyksta visai – tada žmogus tiesiog mato.
Mes niekada nematome pasaulio tokio, koks jis yra. Matome jį per interpretaciją, ir būtent ji formuoja mūsų patirtį. Vienam prarasti darbą – katastrofa, kitam – naujas startas. Vienam blogas žodis – įžeidimas, kitam – pagalbos šauksmas.
Kai suvokiame, kad šios interpretacijos priklauso nuo mūsų pačių, išsivaduojame iš jų valdžios.
Ne pakeisti filtrą, o pamatyti, kad jį turi
Dvasinis augimas – ne pozityvaus mąstymo žaidimas. Tikrasis pabudimas įvyksta tada, kai supranti:
tu nesi tavo mintys, tu esi tas, kuris jas mato.
Kai kyla pyktis, apmaudas ar džiaugsmas, paklausk:
„Kas tai jaučia?“
„Kas stebi šį jausmą?“
Tuo momentu dėmesys persikelia nuo emocijos į stebėtoją. Ir staiga viduje atsiranda erdvė. Emocija vis dar egzistuoja, bet ji tavęs nevaldo. Tu tampi tuo, kuris suvokia, o ne tuo, kuris reaguoja.
Tu nesi banga. Tu esi vandenynas.
Optimistas ar pesimistas – tai bangos, kurios kyla ir nyksta. Bet tu nesi banga.
Tu esi vandenynas, kuriame šios bangos gimsta.
Kai tai supranti, išnyksta poreikis dalinti dalykus į gerus ar blogus.
Tada žmogus, stovintis prie mėšlo krūvos, nebeklausia „kur arklys?“
Jis tiesiog mato žemę, jaučia vėją, girdi vabzdžių dūzgimą – ir suvokia, kad pats buvimo faktas yra stebuklas.
Grįžimas namo
Visą gyvenimą bandome tvarkyti savo mintis tarsi remontuotume kambarį, kuriame gyvename. Bet pabudimas – tai suvokimas, kad tu nesi tas kambarys. Tu esi visas namas.
Tu esi dangus, per kurį slenka minčių debesys.
Kai tai pamatysi, suprasi, kad pasaulis aplink tavęs nepakeitė – pasikeitė tu pats.
Mėšlo krūva liks mėšlo krūva, bet tu nebesi tas, kuris ją laiko. Tu esi tas, kuris apima viską – žemę, arklį, žmogų ir tylą, kurioje visa tai vyksta.
Raktas į kitą gyvenimą
Raktas paprastas – klausimas:
„Kas aš esu?“
Kiekvieną kartą, kai kyla emocija, mintis ar skausmas, nukreipk dėmesį į tą, kuris tai pastebi.
Šis paprastas veiksmas pradeda ardyti seną identitetą ir atveria kelią į naują santykį su pasauliu.
Pasaulis nepasikeis. Bet tu jame – taip.
Ir kai pasikeiti tu, viskas aplink tave įgauna naują šviesą.
Gyvenimas tada tampa ne kova, o buvimas.
Ne siekis turėti, o drąsa būti.
Ne klausimas „kur mano arklys?“, o ramus suvokimas: „Aš esu visa tai, kas yra.“
Štai tokia yra ta viena taisyklė, kuri, jei ją iš tiesų suprasi, pakeis viską.
