Kodėl ant senų langų žiemą piešdavo gėles: atsakymas susijęs ne tik su grožiu

Ryte prie lango pirmiausia prieina vaikai. Ant stiklo – tarsi visas sodas: šakotos baltos gėlės, paparčius primenantys lapai, smulkios žvaigždutės ir raštai, kurių vakar dar nebuvo. Už lango tamsu, šalta, kieme girgžda sniegas, o kambaryje nuo krosnies sklinda šiluma. Tokie langai daugeliui iki šiol siejasi su sena žiema, kai šalčio piešiniai buvo ne nemalonumas, o beveik rytinis stebuklas.

Tačiau seniau ant langų „gėlės“ atsirasdavo ne vien todėl, kad žiema norėjo papuošti namus. Jų išvaizda daug pasakydavo apie patį būstą – kaip jis šildomas, kiek drėgmės susikaupė kambaryje ir kokie buvo langai. Gražūs ledo raštai dažnai reiškė ir tai, kad prie stiklo buvo gerokai šalčiau, nei šiandien esame įpratę.

Dabar daugelis plastikinių ar sandarių medinių langų taip nebeužšąla. Vieni dėl to džiaugiasi, kiti sako pasiilgstantys baltų ornamentų, kurie vaikystėje atrodė lyg slapta žiemos kalba. Vis dėlto už šio grožio slypėjo visai paprasta fizika ir kasdienis gyvenimas namuose.

Gėlės ant stiklo gimdavo ten, kur susitikdavo šiluma ir šaltis

Senų langų stiklai dažnai būdavo viengubi, plonesni, o jų rėmai – ne tokie sandarūs kaip dabar. Kambaryje šiltas oras prisipildydavo drėgmės nuo verdamo maisto, skalbinių, žmonių kvėpavimo ar garuojančio vandens. Priėjęs prie labai šalto stiklo, tas oras greitai atšaldavo, o jo drėgmė nusėsdavo ant paviršiaus.

Jei stiklo temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, drėgmė ne tik virsdavo lašeliais – ji užšaldavo. Ledas augdavo ne bet kaip: kristalai jungdavosi pagal natūralius dėsnius, todėl ir gimdavo šakoti, plunksniški, į žiedus ar lapus panašūs ornamentai. Kiekvienas mažas įbrėžimas, dulkelė, nelygumas ar ankstesnio ledo likutis galėjo tapti vieta, nuo kurios pradėdavo plisti naujas raštas.

Todėl du langai tame pačiame name ne visuomet atrodydavo vienodai. Ant vieno stiklo galėjo išaugti tankus baltas „miškas“, o kitas likdavo tik lengvai aptrauktas ledu. Įtakos turėjo ir vėjas, ir kambario temperatūra, ir tai, ar langas buvo uždengtas sunkia užuolaida, ar prie jo stovėjo gėlė, ar džiūvo skalbiniai.

Kodėl ant senų langų žiemą piešdavo gėles: atsakymas susijęs ne tik su grožiuNuotrauka: Pexels / Pixabay

Gražus langas dažnai reiškė, kad namuose buvo ir šalčio, ir drėgmės

Senolių prisiminimuose apšerkšniję langai dažnai skamba jaukiai, tačiau ryte prie tokio stiklo neretai būdavo ir tikrai vėsu. Šiluma iš kambario greičiau skverbdavosi lauk, o pro plyšelius galėjo jaustis šaltas oras. Žmogus, atsikėlęs į darbą ar mokyklą, pirmiausia turėdavo ne grožėtis raštais, o įkurti krosnį, apsivilkti šiltesnį megztinį ir palaukti, kol kambarys bent kiek sušils.

Ypač nepatogu tai būdavo šeimoms su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėms. Prie langų susikaupęs ledas mažino šviesą, o atšilus orui pradėdavo tirpti ir tekėti ant palangės. Drėgni rėmai ilgainiui galėjo pelyti, dažai luptis, mediena brinkti. Tad žiemos „gėlės“ buvo gražios trumpą akimirką, bet ne visada patogios kasdienybėje.

Kita vertus, namų šeimininkams jos buvo ir savotiškas ženklas. Jei langai nuolat gausiai šerkšnijo, vadinasi, patalpoje kaupiasi daug drėgmės arba stiklas labai stipriai atšąla. Tuo metu nebuvo paprasta įsigyti sandarių langų, todėl žmonės ieškodavo savų sprendimų: kamšydavo plyšius, dėdavo papildomus rėmus, nakčiai labiau užtraukdavo užuolaidas, stengdavosi nepalikti prie lango drėgnų daiktų.

Kodėl šiandien jų beveik nematome ir ar verta jų ilgėtis

Šiuolaikiniai langai dažniausiai turi kelis stiklo paketus, tarpus tarp stiklų ir geresnius sandarinimo sprendimus. Vidinis stiklas išlieka šiltesnis, todėl kambario ore esanti drėgmė ant jo daug rečiau užšąla. Tai reiškia mažiau šilumos nuostolių, mažiau vandens ant palangių ir gerokai daugiau komforto tiems, kurie gyvena prie lango esančiame kambaryje.

Jeigu ledo raštai atsiranda ant vidinės šiuolaikinio lango pusės, tai jau dažniau nėra nostalgiškas žiemos papuošimas. Tai gali reikšti per didelę drėgmę patalpoje, prastą vėdinimą, labai stiprų šaltį arba lango sandarumo problemą. Tokiu atveju verta ne gramdyti ledą kiekvieną rytą, o trumpai ir intensyviai išvėdinti kambarius, nepalikti drėgnų skalbinių mažoje patalpoje, patikrinti, ar neuždengti radiatoriai ir ar oras gali cirkuliuoti prie lango.

Yra ir kita pusė: sandarūs namai patys savaime dar negarantuoja gero mikroklimato. Kai langai nebepraleidžia oro, drėgmė ir kvapai nebeišeina taip lengvai, kaip senuose būstuose. Todėl šiandien svarbu sąmoningai vėdinti, o ne tik džiaugtis, kad langai nebeužšąla. Patogumas atsiranda ne tada, kai namas visiškai „uždaromas“, bet kai jame išlaikoma šilumos ir gryno oro pusiausvyra.

Ledo gėlės ant senų langų buvo tikras žiemos grožis, tačiau kartu jos primindavo, kiek arti šaltis anuomet būdavo žmogaus namuose. Gal todėl jos taip įstringa atmintyje: viename stikle telpa ir vaikystės smalsumas, ir ankstyvas tamsus rytas, ir namų šiluma, kurią reikėdavo saugoti kur kas labiau nei dabar.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!