Arabų raštas iš dešinės į kairę rašomas ne todėl, kad taip liepė religija ar kad pirmieji raštininkai buvo kairiarankiai. Ši kryptis paveldėta iš daug senesnių semitų rašto sistemų – pirmiausia finikiečių ir aramėjų tradicijos. Kitaip tariant, arabų rašymo kryptis yra istorinis palikimas, išlikęs iki šių dienų.
Arabų raštas prasidėjo ne nuo arabų
Norint suprasti, kodėl arabų kalba rašoma iš dešinės į kairę, reikia grįžti gerokai anksčiau nei į islamo ar klasikinės arabų kalbos laikus. Arabų raštas susiformavo iš nabatėjų aramėjų rašto, o šis buvo susijęs su dar senesne finikiečių rašto tradicija.
Finikiečių raštas laikomas vienu svarbiausių ankstyvųjų abėcėlinio rašymo pavyzdžių. Jis buvo rašomas iš dešinės į kairę, todėl šią kryptį perėmė ir vėlesnės su juo susijusios rašto sistemos. Būtent dėl to iš dešinės į kairę šiandien rašoma ne tik arabų, bet ir hebrajų bei kai kuriomis kitomis semitų tradicijomis paremtomis kalbomis.
Tai svarbi detalė, nes ji paneigia vieną populiarų, bet pernelyg paprastą paaiškinimą: esą arabai taip rašo dėl religijos. Iš tiesų ši kryptis atsirado gerokai anksčiau nei islamas. Be to, arabų raštą naudojo ir naudoja ne tik musulmonai – juo rašo ir arabų krikščionys.
Raidžių forma pati veda tekstą iš dešinės į kairę
Arabų raštas skiriasi nuo lotyniško ne tik kryptimi. Jo raidės dažnai jungiasi tarpusavyje, o jų forma keičiasi priklausomai nuo vietos žodyje: pradžioje, viduryje, gale arba atskirai. Dėl to arabų tekstas vizualiai atrodo tarsi vientisa linija, tekanti iš dešinės į kairę.
Šis jungiamasis pobūdis yra viena priežasčių, kodėl raštas taip natūraliai išlaikė senąją kryptį. Tai nėra sistema, kurią būtų lengva tiesiog „apversti“ be pasekmių. Raidžių jungtys, kaligrafijos tradicija ir kasdienis rašymo įprotis per šimtmečius tapo viena visuma.
Todėl klausimas „kodėl arabai rašo atvirkščiai?“ iš tiesų yra klaidinantis. Jiems tai nėra atvirkščiai. Tai jų rašto norma, susiformavusi iš konkrečios istorinės linijos. Lygiai taip pat mums natūralu rašyti iš kairės į dešinę, nes mūsų naudojamas lotyniškas raštas vystėsi kita kryptimi.
Ne visos senos rašto sistemos pasirinko vieną kryptį
Šiandien mums atrodo savaime suprantama, kad tekstas turi turėti vieną aiškią kryptį. Tačiau senovėje taip buvo ne visada. Kai kurios rašto sistemos buvo rašomos iš dešinės į kairę, kai kurios – iš kairės į dešinę, o kai kuriose kryptis netgi kaitaliodavosi.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – bustrofedonas. Tai rašymo būdas, kai viena eilutė rašoma viena kryptimi, o kita – priešinga. Pats principas primena arimą: kaip jautis lauke apsisuka vagos gale, taip ir tekstas „apsisuka“ kitoje eilutėje.
Vis dėlto arabų raštas paveldėjo ne šį kaitaliojimąsi, o stabilią dešinės į kairę kryptį. Toks modelis buvo būdingas jo pirmtakams, todėl jis ir įsitvirtino.
Arabų raštas išplito toli už arabų kalbos ribų
Arabų rašto istorija įdomi ir tuo, kad jis ilgainiui tapo ne vien arabų kalbos raštu. Jį perėmė persai, pritaikę savo kalbai ir pridėję papildomų raidžių garsams, kurių arabų kalboje nebuvo.
Vėliau persiškas arabų rašto variantas paveikė kitas kalbas ir regionus. Juo buvo rašoma osmanų turkų kalba, taip pat kai kurios kurdų, uigūrų, Afganistano ir Pakistano tautų kalbos. Tai rodo, kad arabų raštas tapo ne tik kalbos, bet ir platesnės kultūrinės erdvės dalimi.
Skirtinguose regionuose atsirado ir savų rašto stilių. Pavyzdžiui, Magribo šalyse susiformavo apvalesnis, platesnis rašymo būdas, o Osmanų imperijoje išsivystė savita kaligrafijos tradicija. Ta pati kryptis išliko, bet vizualinis rašto charakteris keitėsi.
Kodėl kaligrafija arabų pasaulyje tapo tokia svarbi
Arabų raštas turi dar vieną bruožą, kuris jį išskiria iš daugelio rašto sistemų – ypatingą kaligrafijos svarbą. Islamo kultūroje religiniame mene ilgą laiką buvo atsargiai žiūrima į gyvų būtybių vaizdavimą, todėl tekstas tapo vienu pagrindinių puošybos elementų.
Dėl to raidės virto ne tik informacijos perdavimo priemone, bet ir meno forma. Kaligrafija puošė mečetes, rūmus, rankraščius, keramiką, architektūrą. Raštas turėjo būti ne tik perskaitomas, bet ir gražus, ritmiškas, proporcingas.
Kasdieniam rašymui naudojami paprastesni stiliai, o sudėtingesnei kaligrafijai reikia atskiro mokymo. Čia svarbu ne vien parašyti raidę, bet išlaikyti jos formą, proporciją, linijos kryptį ir bendrą kompoziciją.
Ar rašymo kryptis keičia mąstymą?
Kartais manoma, kad jei žmogus rašo iš dešinės į kairę, jis kitaip dėlioja ir sakinius. Tačiau rašymo kryptis savaime nenulemia kalbos sintaksės. Arabų kalboje egzistuoja keli įprasti sakinio modeliai, tačiau jie susiję su pačia kalbos gramatika, o ne su tuo, į kurią pusę juda rašiklis.
Tai reiškia, kad raštas ir kalba nėra tas pats. Raštas yra būdas užrašyti kalbą, bet jis ne visada paaiškina, kaip kalba mąsto ar kaip sudaromas sakinys. Žmonės gali rašyti iš dešinės į kairę, bet sakinius kurti pagal visai kitus gramatinius principus.
O kodėl mes rašome iš kairės į dešinę?
Mes rašome iš kairės į dešinę todėl, kad naudojame lotynišką raštą, kurio kryptis istoriškai įsitvirtino būtent taip. Lotyniškas raštas kilo iš graikų ir etruskų rašto tradicijų, kurios ilgainiui perėjo prie kairės–dešinės krypties. Europoje ši kryptis tapo standartu, o vėliau kartu su spauda, švietimu, kolonijomis ir skaitmeninėmis technologijomis išplito dar plačiau.
Todėl skirtumas tarp mūsų ir arabų nėra „teisinga“ ar „neteisinga“ kryptis. Tai tiesiog du skirtingi istoriniai keliai. Viena rašto tradicija paveldėjo dešinės–kairės kryptį iš finikiečių ir aramėjų pasaulio, kita įtvirtino kairės–dešinės kryptį Europoje.
Esmė paprasta: kryptį nulėmė istorija, ne patogumas
Arabai rašo iš dešinės į kairę todėl, kad jų raštas paveldėjo šią kryptį iš senesnių semitų rašto sistemų. Vėliau ją sustiprino raidžių jungimasis, kaligrafijos tradicija ir šimtmečius trukęs naudojimas.
Tad atsakymas nėra nei mistinis, nei religinis. Tai rašto genealogija. Kaip šeimos pavardė keliauja per kartas, taip ir rašymo kryptis keliavo iš finikiečių į aramėjų, iš jų – į nabatėjų, o galiausiai į arabų raštą.
Ir būtent dėl to šiandien daugiau nei šimtai milijonų žmonių pasaulyje tekstą pradeda ten, kur mes dažniausiai baigiame – dešinėje pusėje.
