Kodėl jūreiviai pririšdavo taukus prie virvės ir mesdavo juos už borto?

Iš laivo į vandenį leidžiama virvė, prie jos pritvirtintas sunkus švininis svarmuo, o jo apačioje – taukai. Šiandien toks vaizdas galėtų priminti neįprastą žvejybos būdą, tačiau jūreiviai taip rinko informaciją apie jūros dugną. Prie riebalų prilipęs smėlis, dumblas ar kriauklių dalelės padėdavo patikrinti numanomą laivo vietą ir pasirinkti, kur saugiau nuleisti inkarą.

Tiesa, pačių taukų prie virvės paprastai nerišdavo. Jais patepdavo arba pripildydavo specialią įdubą švininio svarmens apačioje. Svarmuo su sužymėta virve sudarė paprastą gylio matavimo prietaisą – rankinį lotą. Jis suteikdavo dvi svarbias žinias: kiek vandens yra po laivu ir koks gruntas slūgso apačioje.

Kol nebuvo elektroninių navigacijos priemonių, tokia informacija galėjo lemti tolesnius kapitono sprendimus. Ypač artėjant prie kranto, plaukiant pro seklumas ar ieškant uosto prieigų rūke, kai sausumos orientyrų nematyti.

Paprastas svarmuo padėdavo išvengti seklumos

Rankinio loto veikimo principas nesudėtingas. Prie tvirtos virvės pritvirtintas svarmuo leidžiamas į vandenį, kol pasiekia dugną. Tada pagal virvės žymes nustatomas gylis. Tačiau laive šis darbas reikalavo įgūdžių: reikėjo pajusti dugno pasiekimą, tinkamai laikyti virvę ir greitai perduoti matavimo rezultatą.

Virvėje žymės būdavo daromos naudojant skirtingus odos, audinio gabalėlius ar mazgus. Tai leido jas atpažinti ne tik akimis, bet ir liečiant. Tamsoje ar esant prastam matomumui tokia savybė buvo itin naudinga – gylį matuojančiam jūreiviui nereikėjo kiekvieną kartą gerai įžiūrėti virvės.

Angliškoje jūreivystės tradicijoje gylis buvo nurodomas jūriniais sieksniais, angliškai vadinamais fathoms. Vienas toks sieksnis prilygsta šešioms pėdoms, arba maždaug 1,83 metro. Šis matas siejamas su atstumu tarp į šalis ištiestų rankų pirštų galų, todėl virvės ilgį buvo patogu apytikriai matuoti ir rankomis.

Plaukiant laivui svarmens nepakakdavo tiesiog nuleisti tiesiai žemyn. Kol jis grimzdavo, laivas judėdavo pirmyn, todėl virvė galėjo nusidriekti įstrižai. Tokiu atveju jos išleistas ilgis būtų didesnis už tikrąjį vertikalų gylį. Kad matavimas būtų tikslesnis, svarmuo būdavo užmetamas į priekį, o rodmuo vertinamas laivui priartėjus prie jo vietos, kai virvė tapdavo kuo statesnė.

Atvirame vandenyne, kur dugnas gali būti už kelių kilometrų, rankinis lotas turėjo aiškių ribų. Didžiausia jo vertė atsiskleisdavo sekliau: sąsiauriuose, upių žiotyse, uostų prieigose ir pakrantėse. Ten kelių iš eilės matavimų pakakdavo pastebėti, kad vanduo sparčiai seklėja ir laivo kursą reikia įvertinti iš naujo.

Taukai parnešdavo tai, ko neparodydavo gylio žymės

Svarmens apačioje esanti įduba būdavo pripildoma gyvulinių riebalų, vaško ar panašios lipnios medžiagos. Svarmeniui pasiekus dugną, prie jos prilipdavo smulkios grunto dalelės. Ištraukus lotą, jūreivis galėdavo apžiūrėti, ką pavyko pakelti.

Taip ant denio patekdavo smėlio, dumblo, molio, kriauklių nuolaužų ar smulkaus žvyro. Tam nereikėjo sudėtingo mėginių ėmimo įrenginio: pakakdavo nedidelio lipnaus paviršiaus svarmens apačioje. Angliškoje jūrinėje terminijoje toks loto paruošimas vadintas arming the lead – pažodžiui, loto „apginklavimu“.

Navigatoriui buvo perduodamas ne vien skaičius. Vietoj trumpo pranešimo apie dvylikos sieksnių gylį jis galėjo išgirsti ir papildomą informaciją: dugne minkštas dumblas, smėlis ar kriauklių nuolaužos. Šios detalės būdavo vertingos lyginant matavimus su žemėlapiu ar pakrantės plaukiojimo aprašais.

Vis dėlto ne kiekvienas metimas parnešdavo aiškų mėginį. Švarus svarmuo galėjo reikšti kietą dugną, tačiau vien iš to nebuvo galima užtikrintai spręsti, kad apačioje yra uola. Galėjo nepavykti tinkamai paimti mėginio. Todėl svarbūs buvo pakartotiniai matavimai ir visas aplinkybių derinys, o ne viena prie taukų prilipusi kruopelė.

Kaip smėlis ar dumblas padėdavo suprasti laivo vietą?

Senuosiuose jūriniuose žemėlapiuose ir plaukiojimo aprašuose būdavo nurodomi ne tik gyliai, bet ir dugno pobūdis. Vienoje vietoje pažymėtas smėlis, kitoje – dumblas, žvyras ar uolėtas gruntas. Ištrauktas mėginys leisdavo palyginti tikrąsias sąlygas su tomis, kurių navigatorius tikėjosi.

Tai nebuvo tikslus koordinačių nustatymas. Smėlio ar dumblo yra daugybėje vietų, todėl vien mėginio laivo padėčiai nustatyti nepakako. Tačiau kartu su gyliu, ankstesniu kursu, nuplauktu atstumu ir matomais orientyrais jis suteikdavo papildomą užuominą. Jeigu numanomoje vietoje turėjo būti smėlis, o lotas parnešdavo visai kitokį gruntą, atsirasdavo priežastis suabejoti skaičiavimais.

Tokie neatitikimai buvo svarbūs, nes laivas galėjo nukrypti nuo numatyto kelio. Vėjas ir srovė veikdavo jo judėjimą, o nedidelės greičio bei krypties įvertinimo paklaidos ilgainiui susidėdavo. Rūke ar naktį galimybių pasitikrinti pagal krantą dar sumažėdavo.

Keitėsi ir pats dugnas. Audros galėjo perstumti smėlio seklumas, o upių atneštos nuosėdos – pakeisti žiočių prieigas. Todėl žemėlapyje pažymėtas gylis ne visada tiksliai atitikdavo tai, ką jūreiviai rasdavo atplaukę.

Ypač iškalbinga būdavo matavimų seka. Jeigu gylis mažėdavo nuo dvidešimties sieksnių iki dešimties, o paskui iki septynių, įgula gaudavo aiškų signalą, kad laivas artėja prie seklesnio vandens. Grunto mėginiai papildydavo šią informaciją ir padėdavo įvertinti, kas gali būti priekyje. Lotas leisdavo patikrinti, ar tikrovė sutampa su navigatoriaus skaičiavimais.

Taukai padėdavo pasirinkti ir vietą inkarui

Dugno pobūdį reikėjo žinoti ir prieš sustojant. Tinkamas gylis dar negarantuodavo, kad inkaras patikimai laikysis. Jo sukibimas su dugnu priklausė nuo grunto savybių, inkaro konstrukcijos ir to, kaip jis buvo nuleistas.

Smėlingame ar tinkamos konsistencijos molingame dugne inkaras galėdavo gerai įsikasti. Labai minkštame dumble jo laikymas galėjo būti silpnesnis, o gausi augalija trukdydavo pasiekti tvirtesnį gruntą. Akmenuotas dugnas keldavo kitokių sunkumų: inkaras galėjo neužsikabinti arba įstrigti tarp akmenų, todėl vėliau jį būtų sunku pakelti.

Dėl to prie loto prilipęs mėginys buvo praktiška pagalba renkantis stovėjimo vietą. Jis nepašalindavo visos rizikos, tačiau suteikdavo daugiau pagrindo spręsti, ar pasirinkta vieta tinkama laivui sustoti.

XX amžiuje gylio matavimą gerokai pakeitė echolotai. Jie siunčia garso impulsą dugno link ir pagal atspindžio grįžimo laiką apskaičiuoja gylį. Taip matuoti galima greičiau ir nuolat, nebereikia kiekvienam rodmeniui mesti bei traukti svarmens.

Tačiau pats gylio skaičius nėra fizinis grunto mėginys. Šiuolaikinė akustinė įranga gali suteikti informacijos apie dugno savybes, o tiksliai jo sudėčiai ištirti tebenaudojamos mėginių ėmimo priemonės. Senasis lotas su taukais vienu paprastu veiksmu atlikdavo abu darbus: pamatuodavo vandens gylį ir parnešdavo mažą gabalėlį nematomo pasaulio po laivu.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!