Lietuvoje susiformavęs paradoksas: mažų miestelių ir kaimų parduotuvėse, tokiose kaip „Aibė“, „Grūstė“, „Kubas“ ar vietinės kooperatyvų krautuvėlės, daugelis maisto produktų kainuoja pigiau nei didžiuosiuose miestuose. Toks kainų skirtumas kai kur siekia net iki 30 procentų – ir tai nėra atsitiktinumas.
Ekonomistai aiškina, kad šis reiškinys susijęs ne su vienu, o su keliais veiksniais – nuo logistikos ir mokesčių skirtumų iki skirtingos vartotojų elgsenos bei prekybininkų kainodaros strategijų.
Mažesnis antkainis – ne iš gerumo, o iš būtinybės
Kaimo parduotuvėse pirkėjų srautas paprastai yra mažesnis, o gyventojų perkamoji galia – silpnesnė. Dėl to parduotuvės tiesiog negali kelti kainų iki didmiesčių lygio. Prekybininkai taiko principą „geriau mažesnis pelnas, bet stabilus klientas“.
Tokiose vietovėse lojalumas – vis dar stiprus ekonominis veiksnys. Vietos pirkėjas eina į tą pačią parduotuvę dešimtmečiais, todėl smulkūs prekybininkai stengiasi išlaikyti kainas prieinamas, net jei jų marža mažesnė.
Didmiesčiuose situacija kitokia – pirkėjų daugiau, tačiau konkurencija ir parduotuvių išlaikymo kaštai aukštesni. Prekybos tinklai čia dažnai remiasi vartojimo patogumu, ne mažiausia kaina.
Logistikos paradoksas: arčiau šaltinio – pigiau
Didmiesčiuose maisto produktai dažnai keliauja per centrinius sandėlius, o paskui paskirstomi po parduotuves – tai didina transportavimo ir sandėliavimo išlaidas.
Mažesni regioniniai tinklai ar vietinės parduotuvės, ypač tokios kaip „Grūstė“ ar „Kubas“, dažnai bendradarbiauja tiesiogiai su vietiniais ūkininkais, kepyklomis ar pieno gamintojais.
Tokiu atveju prekės atkeliauja trumpesniu keliu – be tarpininkų, o tai automatiškai mažina galutinę kainą. Kai kur net duona ar pienas atvežami tiesiai iš kelių kilometrų atstumu esančių įmonių, o ne iš centrinės bazės Vilniuje ar Kaune.
Nuomos, atlyginimų ir energijos skirtumai
Dar vienas esminis faktorius – mažesnės veiklos sąnaudos.
Kaimo vietovėse parduotuvių patalpų nuoma, elektros ir šildymo kainos, net darbuotojų atlyginimai yra gerokai mažesni nei didmiesčiuose.
Toks skirtumas leidžia prekybininkams taikyti mažesnį antkainį ir vis tiek išlaikyti pelningumą.
Tuo tarpu didmiesčiuose brangsta viskas – nuo nuomos iki logistikos, nuo darbuotojų trūkumo iki infrastruktūros mokesčių. Kainas galiausiai „užkelia“ ne tik verslo išlaidos, bet ir pirkėjų įpročiai – miestiečiai linkę mokėti daugiau už patogumą ir greitį.
Kainų skirtumus lemia ir vartotojų elgsena
Kaimo gyventojai perka kitaip: dažniausiai – didesniais kiekiais, rečiau, bet tikslingai. Jie atskiria būtinus produktus nuo prabangos prekių.
Tuo tarpu miestuose dominuoja impulsinis pirkimas – žmogus užsuka po darbo, pasiima paruoštą maistą, desertą ar brangesnį prekės ženklą.
Prekybininkai tai puikiai žino. Todėl miestų parduotuvėse kainos dažnai „išbalansuojamos“ – už kai kuriuos produktus permokame, nes vartojame dažniau arba nesame linkę ieškoti pigesnio varianto.
Kaimuose pirkėjai paprastai yra labiau kainai jautrūs ir linkę palyginti kainas, todėl prekybininkai priversti išlikti konkurencingi.
Tinklai taiko skirtingą regioninę kainodarą
Daugelis prekybos tinklų, įskaitant „Aibę“ ar „Kubą“, veikia pagal franšizės principą – kiekviena parduotuvė turi gana daug savarankiškumo nustatant kainas.
Todėl kainodara pritaikoma pagal vietos rinką. Pavyzdžiui, tas pats produktas – kefyras, kruopos ar duona – vienoje vietovėje gali kainuoti 1,19 €, o kitoje – 1,49 €.
Tai – vadinamoji regioninė kainų diferenciacija, kai prekybininkas prisitaiko prie konkrečios vietos ekonomikos.
Didieji tinklai – „Maxima“, „Lidl“ ar „Rimi“ – taip pat taiko šį modelį, nors jų skirtumai paprastai mažesni.
Ar visada kaime pigiau?
Ne visada. Jei kalbame apie importinius produktus, gėrimus ar specializuotas prekes, miestų pasiūla dažnai leidžia rasti pigesnių alternatyvų.
Tačiau pagrindiniai kasdieniai produktai – duona, pienas, grūdai, bulvės, kiaušiniai – dažnai iš tiesų kainuoja mažiau regionuose.
Išvada
Mažesnės kainos kaimo parduotuvėse – ne paslaptis ir ne atsitiktinumas. Tai ekonomikos ir psichologijos derinys: pigesnė veikla, trumpesni tiekimo grandinės keliai, stipresnis lojalumas ir jautresnis požiūris į pirkėjo piniginę.
Didmiesčiuose už patogumą, pasirinkimą ir tempą mokame papildomai.
Kaimuose užsilikęs paprastas principas – „geriau mažiau, bet teisingai“ – kol kas išlaiko kainas žemiau, net jei visoje šalyje jos auga.
